Kinas
Smalsumas ne visada išeina į naudą. Nemėgstu monotoniškų filmų apie komiksų veikėjų žygdarbius, tik Timo Burtono „Betmenas“ (1989) iki šiol žavi savo postmodernistinie art deco stiliaus analize ir visomis to žodžio prasmėmis ryškiais veikėjais. Tačiau kai į akis pakliuvo teigiamos „Nuostabiosios moters“ („Wonder Woman“, JAV, 2017) recenzijos, pasidarė smalsu. Juolab kad režisierė Patty Jenkins 2003-iaisais sukūrė gana įsimintiną filmą „Monstras“ apie garsiausią amerikiečių serijinę žudikę, atnešusį „Oskarą“ Charlize Theron.
Komiksą apie Nuostabiąją moterį 1939-aisiais sukūrė Williamas Moultonas Marstonas. Vyko Antrasis pasaulinis karas ir naujoji veikėja turėjo padėti karininkui Stivui išgelbėti pasaulį nuo nacių nešamo blogio. „Nuostabiosios moters“ kūrėjai veiksmą perkėlė į Pirmojo pasaulinio karo pabaigą – 1918-uosius. Matyt, todėl, kad šis menkiau pažįstamas iš dokumentinių kadrų ir kūrėjai gali laisviau derinti komiksų fantazijas su istorine tikrove. Nuostabioji moteris – tai amazonė Diana. Ji užaugo nuo pasaulio atskirtoje saloje, kur buvo vienintelis vaikas. Dianos motina, amazonių karalienė Ipolita (Connie Nielsen) kadaise nugalėjo piktąjį karo dievą Aresą (jis mums geriau žinomas kaip Marsas, bet lietuviškuose filmo titruose šis dievas vadinamas Arijumi). Ji netiki, kad šis gali grįžti, todėl nenori, kad duktė taptų kovotoja. Tačiau ir Diana, ir jos teta Antiopė (Robin Wright) nori mokytis kovų meno. Suaugusi Diana taps nenugalima. Ji patikės, kad gali išgelbėti pasaulį, kai sužinos, kad jame jau ketverius metus vyksta karas. Tai atsitiks, kai Diana ištrauks iš jūros gelmių vokiečių pamuštą lakūną, kuris yra britų šnipas Stivas (Chrisas Pine’as taip panašus į jauną Leonardą DiCaprio, kad kartais atrodo, jog akyse dvejinasi). Diana tiki senomis legendomis, esą Dzeuso sūnus Aresas sugadino žmones, juos sukiršinęs ir išmokęs kariauti, todėl ji nusprendžia sunaikinti šį dievą ir išgelbėti žmoniją. Diana nusprendžia vykti kartu su Stivu. Iškart perspėju, kad žiūrint filmą neverta stengtis prisiminti graikų dievų istorijų, nes mitologija filmo kūrėjai naudojasi laisvai ir pasiima tik tai, ko jiems reikia. Pavyzdžiui, filmo Diana puikiai moka naudotis lanku ir deive pavirsta tik filmo pabaigoje. Piktoji Kirkė filme tapo genialia mokslininke – nuodingųjų dujų išradėja (Elena Anayja), kurios užrašus ir pavogė Stivas. Ji subjauroto veido, primena raganą – vyriškų baimių simbolį.
Ar galima Dianą vadinti feministine heroje? Labai abejočiau, nors Londono, į kurį ji atvyksta kartu su Stivu, epizodai gerai nusako energingos, savarankiškos, išsilavinusios moters padėtį anų laikų visuomenėje. Diana niekad nesusidūrė su socialiniais gender vaidmenimis, todėl situacijos, kuriose atsiduria, išryškina ne tik jos naivumą, bet ir visuomenės sustabarėjimą. Karo vadų susirinkime pasirodžiusi Diana sukelia sąmyšį – moters čia negali būti, bet Diana to nesupranta. Jos kalbų žinojimas ir mokėjimas kautis arba tiesos sakymas nuolat stebina sutiktus vyrus. Ji netelpa į to meto moters apibrėžimą. Tai filme pabrėžia ne tik Stivo sekretorės pastaba, kad moterys dar neturi teisės balsuoti, bet ir kelios Dianos replikos. Pamačiusi nuogą Stivą – pirmą savo sutiktą vyrą, ji klausia, ar jis yra tipiškas savo lyties atstovas. Tačiau, manau, labiau šį veikėją turėjo nustebinti Dianos teiginys, kad malonumas gali egzistuoti ir be vyrų. Gal todėl Stivas jai uždeda akinius – užuominą į tai, kaip klasikinio Holivudo filmuose dažniausiai būdavo apibūdinamos intelektualios moterys arba nuobodžios „mėlynos kojinės“. Tačiau tokia užuomina Jenkins ir apsiriboja, nors tobulas Izraelio gražuolės, fotomodelio bei aktorės Gal Gadot kūnas ir nelabai primena Marstono sukurtą vyrų fantazijų objektą. Diana kovoja taip pat kaip vyrai ir galiausiai suvokia savo kovos beprasmiškumą – karą sukelia žmonės, kuriuose, matyt, yra po lygiai ir gėrio, ir blogio. Filmo kūrėjai šį vidinį konfliktą išsprendžia tradiciškai: Diana nenusivilia žmonėmis, nes suspėjo pažinti meilę. O meilė, kaip žinote patys, gali išgelbėti pasaulį, bent jau amerikiečių filmuose tai vyksta nuolat. Šiais laikais Diana gelbsti pasaulį dirbdama Luvro saugyklose ir tai, matyt, dėsninga.
Tačiau tie nelabai natūraliai Gadot lūpose skambantys banalūs teiginiai verčia atsigręžti į filmo auditoriją. Filmas trunka per dvi valandas, kurių visai pakanka neskubant ištuštinti didelę spragėsių dėžę, juolab kad kovų scenos čia pateikiamos gana įspūdingai, jos ištęsiamos ir dramaturgiškai, ir naudojant sulėtintus kadrus. „Nuostabioji moteris“, matyt, turėtų būti suvokiamas kaip įvadas į pasaulį, kuriame moterys tampa vis svarbesnės ir vaidina vis didesnį vaidmenį, todėl filmo kūrėjai rodo, kad moteris visais požiūriais gali ne tik prilygti vyrams, bet ir būti už juos pranašesnė. Tai pabrėžia ir trumputės scenelės, kur susidūrusi su karo baisumais Diana yra daug jautresnė, ji moka užjausti, gali būti švelni, iškart reaguoja į kūdikio verksmą. Didaktiški ir Dianai fronte padedantys vyrai – tai tikras internacionalas: turkas, škotas ir net Amerikos indėnas. Blogieji personažai atitinka stereotipus – Diana neabejoja, kad Aresas yra vokiečių generolas Liudendorfas (Danny Hudson): jis nenori, kad karas baigtųsi ir siekia pasinaudoti mokslininkės sukurtomis mirtinomis dujomis. Gal tik tikrasis Aresas filme sudėtingesnis, nors, tiesą sakant, taip ir nesupratau, kodėl šiam vaidmeniui režisierė pakvietė aukščiausio lygio britų aktorių Davidą Thewlisą, kurio „specializacija“ – vaidmenys realistiniuose Mike’o Leigh ir panašių šios krypties režisierių filmuose. Todėl finalinė Dianos ir jo personažo kova sukelia greičiau juoką, nors rodoma visai rimtai.
