AtgalATGALĮ titulinįĮ PRADŽIĄSpausdintiSPAUSDINTI

Tapatybės košmarai

Krėsle prie televizoriaus

Jonas Ūbis
Nr. 24 (1218), 2017-06-16

Kai televizoriaus ekrane matau groteskiškus žurnalistų pokalbius su tėvynės išdavimu kaltinamu Mindaugu Basčiu (pavyzdžiui, sekmadienio vakarą demaskuoti šį Seimo narį visaip stengėsi Rita Miliūtė), dažnai pagalvoju, kaip šios laidos turėtų linksminti tikruosius šnipus ir rusų žvalgybininkus. Įsivaizduoju, kaip šie aptarinėja laidas, kaip šaiposi iš jų vedėjų. Žurnalistų kaltinti negalima – jie visada ieško sensacijų ir kvailių, bet ką galvoti apie lietuvių saugumiečius? Kodėl šie ieško to paties?

 

„Teisės žinoti“ personažai priminė sukarikatūrintus Franzo Kafkos herojus. Jei norite susitikti su tikrais, LRT Kultūra (21 d. 22 val.) parodys Jocheno Alexanderio Freydanko filmą „Kafkos „Statinys“ (2014), sukurtą pagal nebaigtą to paties pavadinimo rašytojo apsakymą. „Kafkos „Statinys“ – filmas apie izoliaciją, baimę ir mūsų laikų vienatvę. Jo herojui Francui per keturiasdešimt. Jis sulaukė sėkmės ir gali sau leisti nusipirkti butą brangiame name. Čia jis jaučiasi puikiai ir, svarbiausia, saugiai. Franco namai – tikra tvirtovė. Tačiau vieną dieną jis pradeda suprasti, kad nėra visiškai vienas savo namuose. Francas pradeda išeidinėti iš darbo, kad galėtų stebėti namą iš išorės. Tai tampa jo apsėdimu, išsekina Francą ir fiziškai, ir psichiškai. Netrukus jis praranda darbą. Francas nori rasti įsibrovėlį. Kas yra jo košmaras, kas yra tie, kurie žino, kur jis yra?

 

Simono Brando filme „Nežinomas“ (LNK, 20 d. 22.15) penki vyrai atsipeikėja uždarame sandėlyje. Vienas yra mirtinai sužeistas ir prirakintas prie vamzdžio, kito sulaužyta nosis, trečiasis surištas, likusieji du – sveiki, bet nusėti mėlynių. Visiems amnezija.

 

Jei Matthew Waynee scenarijus būtų patekęs į rankas drąsesniam režisieriui, „Nežinomas“ gal būtų tapęs pasakojimu apie tapatybės paieškas ir jos išsižadėjimą ar bent jau malonumu žanrinio kino gerbėjams. Filmo negelbsti geri aktoriai Jamesas Caviezelis, Barry Pepperis, Gregas Kinnearas ar Peteris Stormare’as, o ir Brandas nesugebėjo apsispręsti, kas jį domina labiau – energingas veiksmo filmas ar popkultūriškas filosofavimas apie tai, ar galima išsivaduoti iš savo praeities, ar patys renkamės savo likimą, ar esame tik jo vergai. Ar blogis glūdi kiekviename iš mūsų?

 

Panašius klausimus savo filmuose dažnai formuluodavo Alfredas Hitchcockas. TV3 (18 d. 23.30) parodys biografinį Sachos Gervasi filmą „Hičkokas“ (2012). Ko gero, jis buvo sumanytas kaip dar viena „sėkmės istorija“, kaip talentingam Holivudo režisieriui tapo nuobodu, bet, užuot patyręs kūrybinę krizę, jis viską pastatė ant kortos ir, žinoma, laimėjo. Beje, ir kino istorikai dažnai pasitelkia panašius argumentus, kai nori paaiškinti, kodėl pripažintas režisierius užstatė namą ir rizikavo reputacija, kad sukurtų novatorišką, nespalvotą mažo biudžeto filmą „Psichopatas“. Gervasi pagrindu pasirinko Stepheno Rebello knygą, kurios autoriui, regis, tolimas jo herojaus humoro jausmas bei pasišaipymai iš psichoanalitikų pasakų. Rebello knygoje perskaičiau net tokį sakinį: „Tiesa ta, kad labiausiai žinomas ir dažniausiai mėgdžiojamas Hitchcocko filmas, nepaisant savo poveikio ir valdžios žiūrovams bei ilgai trunkančios įtakos tarptautinei kinematografijai, labiausiai pakeitė patį režisierių.“ Akivaizdu, kad Gervasi nuoširdžiai patikėjo viskuo, ką parašė Rebello, todėl filmas – ne apie tai, kaip atsirado „Psichopatas“, o labiau apie sudėtingus Hitckocko ir jo žmonos santykius. Negelbsti didįjį režisierių ir jo žmoną Almą suvaidinę Anthony Hopkinsas (nors kartais gali pasirodyti, kad jis vėl vaidina Hanibalą Lekterį) ir Helen Mirren.

 

Biografinių filmų apie nugalinčius kliūtis žmones mėgėjams galiu rekomenduoti Robo Coheno 1993 m. filmą „Drakonas. Briuso Li istorija“ (LRT, 21 d. 23 val.). Filmo sukūrimo metais būčiau pats pasišaipęs iš tokio pasiūlymo, bet net grynas kičas po daugelio metų pradeda žadinti nostalgiją. Bruce’as Lee tapo viena populiariausių masinės kultūros legendų. Įvyko keistas postmodernistinis „perkėlimas“ – Bruce’as Lee jau nebeatsiejamas ne tik nuo savo kung fu filmų, bet ir nuo jo kovų įkvėptų Quentino Tarantino kūrinių. Coheno filmas sukurtas pagal aktoriaus žmonos Lindos Lee Caldwell ir Roberto Clouse’o biografinę knygą, jame daug efektingų kovų scenų, o pagrindinį herojų įkūnijo Jasonas Scottas Lee.

 

Paulas Weitzas į filmą „Būti Flynu“ (TV3, 17 d. 00.20) perkėlė autobiografinę Nicko Flynno knygą, kurioje šis aprašė tėvą, vadinusį save vienu iš trijų didžiausių Amerikos rašytojų (kiti du – Markas Twainas ir J.D. Salingeris). Jonathanas Flynnas buvo mitomanas, apgavikas, nusikaltėlis. Po truputį jis viską prarado ir tapo benamiu. Prieglaudoje jį ir sutiko seniai paliktas sūnus, pabandęs suartėti su tėvu, jį suprasti. Weitzo filmas, kuriame sūnų suvaidino Paulas Dano, o tikrasis Nickas pasirodo epizode, sulaukė kaltinimų, esą pagražino istoriją. Tik tėvą suvaidinusį Robertą De Niro gyrė visi, o žiniasklaida netruko pagarsinti fakto, kad apsauga neįleido aktoriaus į prabangų viešbutį, kurio bendrasavininkas jis yra, nes palaikė benamiu.

 

Jūsų – Jonas Ūbis

Į viršųĮ VIRŠŲ