AtgalATGALĮ titulinįĮ PRADŽIĄSpausdintiSPAUSDINTI

Savi ir svetimi

Trumpos kino recenzijos

Gediminas Kukta
Nr. 24 (1218), 2017-06-16

„Meilė ir draugystė“, rež. Whit Stillman, Prancūzija, Airija, Olandija

Whitą Stillmaną visada domino elitas. Ne iš smalsumo. Aukštuomenę jis pažįsta iš vidaus. Režisieriaus proprosenelis įkūrė Braunsvilio miestą Teksase. Prosenelis užsiėmė verslu ir investavo į žemes, bankus bei geležinkelius. Tėvas pažinojo prezidentą Johną F. Keneddy ir priklausė demokratų partijai. O krikštatėvis garsėjo kaip sociologas, rašęs apie valdančiąsias Amerikos „viršūnėles“.

 

Natūralu, kad pasirinkęs režisieriaus kelią Stillmanas filmuose pasakojo apie tai, ką pažįsta. Kas yra arti odos. Taip arti, jog kartais norisi išsinerti. Tokie ir jo personažai. Prestižiniuose universitetuose studijuojančios turtingų tėvų atžalos tradicijų ir gerų manierų pasaulyje, kuris tiek pat suteikia galimybių ir perspektyvų, kiek ir vargina savo tobulumu ir taisyklėmis. Stillmanas randa progų šį pasaulį pašiepti: sąmojingai, be pykčio.

 

„Oskarui“ už geriausią scenarijų nominuotame „Metropolitene“ (1990) režisierius rodė grupę Manhatano aukštuomenės jaunuolių bei vieno iš jų nesėkmingus meilės nuotykius ir bandymą pritapti elgesio normų išmuštruotoje visuomenėje. „Barselonoje“ (1994) pasakojo apie dviejų labai skirtingų amerikiečių pusbrolių romantiškus nuotykius, pokalbius apie Šaltąjį karą, politiką ir meilę 9-ojo dešimtmečio Ispanijoje, o „Paskutinėse disko dienose“ (1998) atsigręžė į 9-ojo dešimtmečio pradžios Niujorko disko sceną ir stebėjo ją geriausių draugių (aktorės Kate Beckinsale ir Chloë Sevigny) akimis.

 

Šios dvi aktorės pasirodo ir naujausiame, pagal Jane Austin romaną sukurtame Stillmano filme. Beckinsale vaidina našlę ledi Siuzan, kuri rezga perspektyvius planus sau ir dukrai, o Sevigny įkūnija jos draugę amerikietę, kuriai našlė atskleidžia savo kruopščiai apgalvotus ėjimus.

 

Matyt, tebuvo laiko klausimas, kada Stillmanas atsigręš į Viktorijos laikų Angliją, kur buvo vertinama kilmė, papročiai, tradicijos, manieros ir griežtas moralės kodeksas. Tai Stillmano teritorija, nors, panašu, „Meilėje ir draugystėje“ istorinis fonas nėra jau toks svarbus, t.y. režisieriui įdomiau ne kuo autentiškiau atkurti laikotarpį – kostiumus ir interjerus, bet gilintis į bendravimo ir elgesio niuansus.

 

Gal todėl filme justi šiek tiek butaforijos, jei kalbėsime apie aplinką. Ir svetimumo, jei kalbėsime apie aktorius joje. Man rodos, kur kas geriau režisieriui sekasi rodyti epochą, kurią pats išgyveno, nei, kaip šiuo atveju, leistis į praeitį. Juolab pirmą kartą imtis ekranizacijos, o ne režisuoti pagal paties parašytą originalų scenarijų. Visgi „Meilė ir draugystė“ nuramins geresnių filmų išsiilgusį vasarotoją. Nesvarbu, po žvaigždėmis, lietumi ar sausais kino salės skliautais.

 

„Svetimas: Covenant“, rež. Ridley Scott, JAV, D. Britanija, Australija

Neprotinga norėti, kad Ridley’is Scottas kurtų taip, kaip kūrė prieš daugiau nei trisdešimt metų. Tačiau normalu bent jau tikėtis, kad režisierius nepraras gero skonio. O, šventas naivume! Naujasis filmas, pasakojantis apie įvykius po dešimties metų nuo „Prometėjo“, yra įrodymas, kas atsitinka, kai kūrėjas praranda saiko jausmą.

 

Scottas, įpusėjus filmui, pradeda plakti tokį keistą ir tarpusavyje nederantį įvykių bei įvaizdžių kokteilį, jog vietomis sunku nesijuokti. Pavyzdžiui, epizode su Michaelo Fassbenderio vaidinamais dviem identiškais androidais, iš kurių vienas (blogiukas) mokina kitą (gerąjį) groti dūdele. Viena homoerotiškiausių scenų kino istorijoje, iš kurios „Pats baisiausias filmas“ (jei tokį dar kas nors kurtų) galėtų sulipdyti gerą parodiją.

 

Naujame filme apstu visko. Čia ir įvaizdžiai iš pirmojo „Svetimo“, pamąstymai demiurgo tema, frankenšteiniški motyvai, nuorodos į Byrono, Shelley ir Wagnerio kūrybą, užuomina į prerafaelitų Ofeliją, net kažin koks „Žiedų valdovo“ prieskonis, toks svetimas „Svetimui“. Tačiau net ne šių citatų gausa labiausiai kiša koją. Esminis čia laiko ir paslapties klausimas.

 

Scottas pernelyg skuba ir per daug parodo. Kad užaugtų įtampa, reikia laiko. Kad gimtų baugus paslapties ir nežinomybės jausmas, kuris toks stiprus pirmoje „Svetimo“ dalyje ir kurį dar galėjai justi „Prometėjuje“, reikia flirtuoti su žiūrovu. Atskleisti kuo mažiau. Gąsdinti numanomybe. Bet kur tau. Čia ima ir išlenda iš žmogaus pilvo embrioninis ateivis visu savo kompiuteriniu gražumu. Išlenda ir iškėlęs į orą laibas rankeles sušoka pasveikinimo šokį kūrėjui.

Į viršųĮ VIRŠŲ