Kinas
Penktadienį ŠMC atidaroma paroda „Darbas viename kadre“ („Labour in a Single Shot“) – tai XXI a. žmogaus darbo enciklopedija, vaizduojanti darbo procesus penkiolikoje šalių, penkiuose žemynuose. Parodą papildys Haruno Farockio sukurtų filmų programa suaugusiems ir vaikams, rodoma ŠMC kino salėje. Parodos atidarymą lydės Haruno Farockio filmo „Darbininkai išeina iš fabriko“ („Arbeiter verlassen die Fabrik“, 36 min., 1995) peržiūros ŠMC kino salėje. Atidarymo vakarą filmas suksis nuolat, o atidarymo savaitgalį, birželio 17 ir 18 d., jis bus rodomas kas valandą, pradedant 12 ir baigiant 19 val. Dar kartą filmas bus pristatomas žiūrovams parodos uždarymo savaitgalį rugpjūčio 4–6 d. Filmas rodomas originalo kalba su lietuviškais subtitrais. Parodos metu ŠMC ir Goetheʼs institutas Vilniuje kvies žiūrovus plačiau susipažinti su Haruno Farockio kūryba. ŠMC kino salėje birželio 21 d. 18 val. bus rodomas jo filmas „Palyginimui“ („Zum Vergleich“, 61 min., 2009), 22 d. 18 val. – „Sauerbruch Hutton architektai“ („Sauerbruch Hutton Architekten“, 73 min., 2014), 23 d. 18 val. – „Niekuo nerizikuojama“ („Nicht ohne Risiko“, 50 min., 2004). Šie trys filmai rodomi originalo kalba su angliškais subtitrais.
Harunas Farockis (1944–2014) – vokiečių menininkas, kino kūrėjas ir teoretikas. Jis kūrė socialiai angažuotą, empatišką, kritišką ir kartu įžvalgų meną. Farockis gimė karo pabaigoje dabartinės Čekijos teritorijoje. Tai tarsi iškart apibrėžė vieną pagrindinių jo kūrybos temų – nesibaigiančią gilią refleksiją apie istoriją ir visuomenę. Tačiau Farockio pasirinkimą apibrėžė ir 1968-ieji, kai jauni vokiečiai pasipriešino ekonominio stebuklo mitui, kuris iš dalies buvo tylėjimo apie nacistinę tėvų praeitį ir kapitalizmo esmę rezultatas.
1966–1968 m. Farockis studijavo Berlyno kino ir televizijos akademijoje. Čia jis sukūrė savo unikalų stilių – „takų montažą“, kuris priešinosi greitai šiuolaikinės televizijos vaizdelių kaitai. Farockis suteikdavo žiūrovams galimybę palyginti elementus, komponuojamus paraleliai vienas su kitu, jis leisdavo vaizdams kalbėti patiems. Vėlesniuose filmuose jis jau derino greitą vaizdų ritmą ir tų vaizdų tyrinėjimo tempą – ramų užkadrinį komentarą.
10-ajame XX a. dešimtmetyje Farockis liovėsi rodyti savo filmus kino teatruose ar televizijoje ir užsiėmė šiuolaikiniu menu. Jo instaliacijos pristatomos svarbiausiuose šiuolaikinio meno muziejuose ir parodose.
Farockis sukūrė 111 darbų, iš kurių dauguma yra filmai, apie dvidešimt – instaliacijos. Tačiau toks skirstymas gana paviršutiniškas ne tik todėl, kad kai kurie darbai rodomi ir vaizdo instaliacijų, ir filmų pavidalu. Nepaisant pačių įvairiausių išraiškos priemonių, svarbiausias yra nuoseklus kino medijos naudojimas: menininkas preciziškai išnaudojo kino kalbą ir medžiagą (dažniausiai jis rėmėsi jau egzistuojančiais vaizdais), kad sukurtų pasisakymus, siūlančius apmąstyti mediją ir jos kalbą, tai, kaip ji pateikia tikrovę, tai, ką dabar reiškia vaizdai. Žinoma, Farockio kūriniai – tai ir apmąstymai apie tikrovę. Vadinamosios Berlyno kino mokyklos režisieriai laiko Farockį savo mokytoju ir įkvėpėju. Beje, vienintelis Lietuvoje rodytas jo filmas yra Christiano Petzoldo „Feniksas“ (2014) – Farockis buvo filmo scenarijaus bendraautoris.
Jo kūryba neatsiejama nuo vokiškosios vaizdų kritikos tradicijos, kurią pradėjo Walteris Benjaminas, Siegfriedas Kracaueris ir Bertoltas Brechtas ir kurios tęsėjas pirmiausia yra Jeanas-Lucas Godard’as. Jam Farockis skyrė pokalbių su Kaja Silverman knygą „Pokalbiai apie Godard’ą“ („Speaking about Godard“).
Kritikai vadina Farockio filmus kino esė, taip susiedami juos su Chriso Markero ar vėlyvojo Godard’o kūryba. Farockio filmai remiasi diskursu ir jo argumentais, jis dažnai naudoja užkadrinį komentarą, vyksta nuolatinis dialogas su vaizdu, klausiama, kaip pasitelkiant vaizdus galima konstruoti pasakojimą.
Farockio filmų esmė susijusi su suvokimu, kad atsiradus kinui pasaulis tapo matomas visai kitaip. Kinematografas palietė visas gyvenimo sferas – darbą ir gamybą, politiką, demokratijos koncepciją, karų planavimą, abstraktų mąstymą ir asmeninius santykius. Šiuo požiūriu Farockio filmai yra metakinas, tam tikra kino rašymo forma, todėl eseistinis jo filmų pobūdis nusako ir jo darbo metodą, kuris itin ryškus filme „Darbininkai išeina iš fabriko“ (1995). Jis prasideda 1895 m. nufilmuotais darbininkų išėjimo iš Lumière’ų fabriko vaizdais ir teigia, kad pirmasis brolių Lumière’ų filmas taip pat tapo kliše. Žiūrėdami prieš daugiau nei šimtą metų nufilmuotą 45 sekundžių filmuką bandome suvokti pirmųjų jo žiūrovų pojūčius, jų susižavėjimą „judančiais vaizdais“. Jis turėjo nuoseklią struktūrą: pradžią, kulminaciją ir finalą, filmas pradėjo pasakojančio, naratyvinio kinematografo istoriją.
Tačiau Farockis montuoja Lumière’ų vaizdus su spalvotais darbininkų išėjimo iš automobilių fabrikų Vokietijoje ir Detroite kadrais ir šioje scenoje pastebi keistą jėgą, kuri, regis, „išmeta“ darbininkus iš fabriko, atrodo, kad jie iš ten bėga. Sekdamas šį motyvą vėliau sukurtuose filmuose, režisierius analizuoja visuomeninį ir politinį kontekstus bei kintančią darbininkų klasės situaciją. Esmė ta, kad niekas neklausia, kur jie eina. Vaizdų cirkuliacija kapitalizme ir kapitalizmo, kaip „reginio visuomenės“, motyvas į Farockio filmus grįždavo itin dažnai. Tai viena iš Farockio kūrybos ypatybių – istoriniai ekskursai padeda jam pristatyti pagrindinius socialinius ir politinius diskursus. Jis yra sakęs: „Rinkau skirtingų šalių ir epochų kadrus – ir vaidybinius, ir dokumentinius, išreiškiančius „išėjimo iš fabriko“ idėją, rinkau juos kaip žodžius žodynams“.
ŠMC parodys ir paskutinį Farockio filmą „Sauerbruch Hutton architektai“. Tai garsaus architektų biuro trijų mėnesių stebėjimo rezultatas. Farockis sekė visą projektavimo procesą ieškodamas sąlyčio taškų tarp architektūros praktikos ir kino gamybos. Likdamas ištikimas savo nuotolinio stebėjimo metodui, Farockis atkreipia žiūrovo dėmesį į giliausius nematomus intelektualaus proceso bei kūrybinės gamybos lygmenis.
