AtgalATGALĮ titulinįĮ PRADŽIĄSpausdintiSPAUSDINTI

Filmas apie prisilietimą prie stebuklo

Valerijus Todorovskis apie „Didįjį baletą“

Nr. 24 (1218), 2017-06-16

Valerijus Todorovskis (g. 1962) – rusų kino scenaristas, režisierius ir prodiuseris. Sėkmingai debiutavęs kaip scenaristas, 1990 m. filmu „Katafalkas“ jis pradėjo ir režisieriaus karjerą. Netrukus tarptautinio pripažinimo sulaukė jo filmai „Meilė“, „Pamaskvės vakarai“, „Kurčiųjų šalis“. Režisierius tvirtina, kad kuria komercinį kiną, bet pagal savo taisykles. Tai įrodo ir miuziklas „Stileivos“ ar televizijos serialas „Atlydys“. Lietuvos ekranuose dabar rodomas jo filmas „Didysis baletas“ („Bolšoi“, 2016) netrukus taip pat taps serialu. Apie tai, kas paskatino kurti filmą apie baletą, su Todorovskiu žurnalo „Ogoniok“ puslapiuose kalbėjosi Olga Cipeniuk. Pokalbį pateikiame sutrumpintą.

 

Esate slaptas baleto gerbėjas?

Nuoširdžiai prisipažįstu, kad nesu. Tačiau mane visada domino baleto pasaulis, turėjau ten pažįstamų, kankinau juos savo klausimais. Man baletas – absoliutus grožis, išsaugota pirmapradė jo forma. Tai menas (kalbant apie rusų klasikinį baletą), kur labai gerbiama tradicija: ji tęsiasi dešimtmečius, perduodama iš vieno amžiaus į kitą. Vienu metu pagalvojau, kad būtų įdomu apie tai sukurti filmą. Beje, būtent kino romaną, kad jame matytume įvairias epochas ir įvairaus amžiaus žmones, skirtingas žmogaus, gyvenančio baleto gyvenimą, sielos būsenas.

 

Ar skiriasi kino aktoriai ir tie, kurie filmavosi „Didžiajame balete“?

Daug kas galvoja, kad baleto, teatro ar cirko artistas – tai daugmaž viena profesija. Esu įsitikinęs, kad tai netiesa. Baletas, be abejo, labai specifiška aktoriaus meistriškumo rūšis, besiremianti labai tiksliu kanono sekimu. Geras baleto artistas – pirmiausia tas, kuris ypatingai gerai seka kanonu ir šiame siaurame koridoriuje randa nuosavos kūrybos dureles, praturtindamas procesą kažkuo, kas nesusiję su fiziniais duomenimis. Tada sakoma, kad tai „šokanti siela“. Bet ir tai man atrodo subjektyvu. Baletas – tai 90 procentų fiziologijos: jei žmogus neturi duomenų, jis negali užsiimti baletu. Svarbiausia – fiziologija ir kanono sekimas. Drama – tai pirmiausia bet kokių kanonų laužymo menas, sugebėjimas persikūnyti nepaisant jokių rėmų ar taisyklių. Todėl baleto šokėjams visai nelengva vaidinti kine ar teatre. Pradėjęs ieškoti aktorių, susidūriau būtent su tuo.

 

Buvo sunku?

Daug kartų buvo apėmusi neviltis. Tiksliau, nesibaigianti nevilčių virtinė. Tačiau turiu dvi savybes, būtinas aktorių atrankai. Pirmoji – užsispyrimas. Negalima tingėti, kai ieškai aktorių: ieškok pusmetį, metus, kasdien, kol nerasi to, kurio tau reikia. Antroji, žinoma, komanda. Mano antroji režisierė Irina Tretjakova ir aktorių atrankos direktorė Tatajana Talkova – tiesiog didmoterės. Jos apvažiavo visų NVS šalių, kur yra teatrai ir baleto akademijos arba mokyklos, miestus. Dvi pagrindines herojes rado Maskvoje ir Varšuvoje. Nuostabioji Ania Isakova baigė baleto mokyklą ir dirbo teatre. Prieš mums susitinkant ji išėjo iš baleto, tad jai reikėjo susigrąžinti formą. O pagrindinė herojė Margarita Simonova yra Varšuvos teatro primabalerina. Paprašėme jos atsiųsti selftape. Pasižiūrėjau ir supratau – mūsų žmogus. Žinoma, garantijų, kad ji suvaidins, nebuvo, bet įvaizdis tiko. Toje juostoje ji buvo labai atsipalaidavusi, iš jos sklido „draivo“, chuliganizmo, lengvumo dvasia, nebuvo jokio susikaustymo. Jei nebūtume radę Margaritos, nežinau, kas būtų buvę.

 

Vienas filmo herojus sako: „Baigsiu baleto mokyklą, parodysiu diplomą mamai ir išeisiu.“

Baletas iš tikrųjų dažnai prasideda nuo tėvų ambicijų. Tie, kurie „neįsijungia“ į profesiją tinkamu laiku, tiesiog išeina, meta ir viskas. Bet jei „įsijungsi“, laikas pradės byrėti kaip smėlis pro pirštus. Jei tau dvidešimt treji ar dvidešimt ketveri ir nesi žvaigždė, vadinasi, viskas jau praeityje. Štai šitas prabėgančio laiko pojūtis yra milžiniškas stresas. Man regis, apie tai ir sukūriau filmą. Apie tai, kaip žmogus siekia tikslo, nugali nusivylimus, pakelia smūgius tik tam, kad atsidurtų Didžiojo teatro scenoje. Tegu tik penkias minutes, bet jos reiškia, kad gyvenimas nepraėjo veltui. Filmas apie tai – apie prisilietimą prie kažko aukšto ir nuostabaus, prie stebuklo, prie įgyvendintos svajonės.

 

Norėjote filmuoti Michailą Baryšnikovą?

Buvo kilusi tokia chuliganiška mintis. Buvo vaidmuo, kurį galiausiai nuostabiai suvaidino Aleksandras Domogarovas, – prasigėręs baleto premjeras, kuris stato šokius provincijos miestelio naktinio baro striptizo atlikėjoms. Kilo mintis pakviesti Baryšnikovą. Nusiunčiau jam scenarijų. Jis sureagavo gerai, bet pasakė, kad į Rusiją niekad neatvažiuos. Pagalvojau, kad jo epizodus būtų galima nufilmuoti kur nors Europoje, bet tai jau būtų visiška netiesa. Tad jo prisivilioti mums nepavyko, bet nesigailiu, nes Domogarovas suvaidino, man regis, puikiai.

 

Alisą Freindlich Jūs filmavote „Pamaskvės vakaruose“ daugiau nei prieš dvidešimt metų....

Taip, „Didysis baletas“ – mūsų antras bendras darbas, bet tai didžiulė vieno režisieriaus gyvenimo sėkmė. Alisa Freindlich – geniali, didelė aktorė. Ji visiškai fantastiškos formos – profesionalios ir žmogiškos, dirbti su ja tiesiog laimė.

 

„Didžiajam baletui“ nufilmuota daug medžiagos, kuri netilpo į filmą. Ar laukti serialo?

Pirmoji sumontuota filmo versija truko ilgiau nei tris valandas. Platintojams tai visiškai nepriimtina. Pirmąkart buvo toks ilgas ir sunkus montažo periodas. Reikėjo ne tiesiog kažką iškirpti ar sutrumpinti, bet sugalvoti naują formą, naują struktūrą, kad joje tilptų tai, kas svarbiausia. Man regis, galų gale tai pavyko. Žinoma, gaila, kad netilpo geri epizodai, nuostabūs vaidmenys. Tad pasistengsiu sukurti televizijos versiją, matyt, ji bus keturių dalių. Bet tai jau kitas etapas.

 

Kaip įsivaizduojate „Didžiojo baleto“ žiūrovus?

Jokių prognozių. Visą gyvenimą užsiimu nedėkingu darbu – bandau kurti filmus maksimaliai plačiam žiūrovų ratui, bet kartu pasakodamas tai, ką noriu, ir taip, kaip noriu. Kuriu komercinį kiną, bet pagal savo taisykles. Todėl visada rizikuoju, kad mano filmas pasirodys žiūrovams, nesakyčiau, kad pernelyg sudėtingas, bet nepakankamai pramoginis. O kino festivalių kuratoriams ir kino kritikams – pernelyg paprastas ir aiškus, kad būtų apdovanotas ir sulauktų susižavėjimo kupinų recenzijų. Visi mano filmai tokie. Šiame kelyje būta ir sėkmių, ir pralaimėjimų. Niekad iki galo nežinau, kaip mano filmas bus sutiktas. Geras pavyzdys – „Stileivos“. Vis man sakė, kad Rusijoje miuziklų niekas nežiūri ir nevertina, kad tai ne mūsų žanras. Bet filmas buvo priimtas puikiai, surinko daug žiūrovų, gerai sutiktas Amerikoje. Beje, gali būti, kad „Stileivos“ bus statomi Brodvėjuje – ten šio projekto ėmėsi rimti žmonės.

 

Parengė K. R.

Į viršųĮ VIRŠŲ