7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Svarbiausia kurti kartu

Pokalbis su kino dailininke Sigita Šimkūnaite

Nr. 23 (1217), 2017-06-09
Kinas
Amžinai kartu“
Amžinai kartu“

„Youngblood“ kino mokykla pakvietė savo studentus iš arčiau susipažinti su kino dailininko profesija. Čia įvyko operatoriaus Martyno Norvaišo ir studentų pokalbis su Sigita Šimkūnaite – Linos Lužytės filmo „Amžinai kartu“, Donato Ulvydo „Emilijos iš Laisvės alėjos“ ir kitų filmų dailininke. Pateikiame pokalbio fragmentus.

 

Kada susidomėjote kino daile?

Ne taip ir seniai, gal prieš septynerius metus. Viskas prasidėjo ne nuo kino, o nuo to, kad netikėtai gavau pasiūlymą dirbti prie reklamos gamybos projekto. Darbas kine labai įdomus, bet dirbti čia reikia daug. Kartais dviejų dienų filmavimui tenka ruoštis visą mėnesį, pasirengimas filmui trunka dar ilgiau. Kino dailininkas atsakingas už vizualinę filmo pusę: aplinką, kurioje filmo personažai gyvena, dirba, valgo, skaito knygas. Visa tai – dailės skyriaus rūpestis. Tačiau kinas – ne vieno žmogaus atsakomybė ir darbas, labai svarbu, kaip ta sukurta aplinka bus nufilmuota, apšviesta, kaip aktoriai atliks savo vaidmenis. Ir jei viskas susijungia į vientisą istoriją ir vaizdą, tai galima vadinti geru kinu. Atsakomybe už kino vaizdą dailininkas dalinasi su režisieriumi ir operatoriumi.

 

Operatorius atsakingas už tai, koks kadras bus nufilmuotas, bet dailininkas sukuria viską, ką operatorius filmuoja. Ką kiekviename filmo gamybos etape veikia dailininkas?

Man pats pirmiausias etapas – scenarijaus skaitymas. Viskas prasideda nuo susitikimo su literatūra ir režisieriumi. Toliau eina kiti būtini filmo gamybos etapai: filmavimo vietų paieškos, eskizų piešimas, sąmatų skaičiavimas, planavimas ir galiausiai vizijų vykdymas. Paraleliai vyksta meniniai ieškojimai, kuriuos įgyvendinti padeda daug žmonių.

 

Kas tie žmonės?

Rekvizito dailininkai, architektai, dekoratoriai, asistentai, statybos kompanijos, sendintojai. Žmonių skaičius priklauso nuo projekto dydžio ir galimybių. Viename projekte gali dirbti gausus būrys, kitame vos keli.

 

Būna ir virėjų, ginklininkų, floristų, gyvūnų dresuotojų?

Taip. Užsienio filmų kūrėjai net atsiveža specialius gyvūnų prižiūrėtojus, kurie rūpinasi gyvūnų teisėmis filmavimo aikštelėje ir už jos ribų. Dar būna, pavyzdžiui, žmogus, kuris rūpinasi tik automobiliais: kur kas atvažiuoja, koks automobilis bus kokiame kadre, kiek jų bus. Dideliuose projektuose būna atskiras transporto skyrius. Mūsų filmuose automobiliais dažniausiai rūpinosi rekvizito dailininkas. Vienas padarė kelių žmonių darbą. Aišku, tų automobilių nebuvo šimtai.

 

Užsiminei, kad darbas prasideda, kai skaitai scenarijų kartu su režisieriumi. Kaip Lietuvoje režisierius susiranda dailininką?

Labai dažnai darbo pasiūlymus paskatina asmeniniai santykiai ir draugystė. Taip pat tikiu, kad daugelis vertina mano kūrybą ir darbo kultūrą. Man pasisekė, kad turiu draugų režisierių, kurie kartais atsiunčia paskaityti gražių ir gerų tekstų.

 

Esi dirbusi su jaunais režisieriais, dar jiems studijuojant. Kartu dirbi didžiuliuose, pilno metražo filmuose, užsienio projektuose. Kodėl sutinki dirbti trumpametražiame filme, kurio mažas biudžetas, – net negali dažytojo pasisamdyti, – ir kuris tikriausiai bus parodytas tik festivaliuose?

Tie kiti filmai nėra jau tokie dideli. Tekstai, kuriuos gaunu iš jaunų kūrėjų, man visada būna įdomūs ir artimi. Gerai suprantu, apie ką juose kalbama, kas jiems rūpi. Kita vertus, Algimantas Puipa greičiausiai nekvies manęs į savo filmus, nes turi savo kartos dailininkus ir operatorius, su kuriais randa bendrą kalbą. Labai svarbu bendri vardikliai, kurie sieja žmones. Svarbu turėti savo kartos draugų, kino kūrėjų, su kuriais galima eiti bendru keliu.

 

Kaip buvo kuriamas „Amžinai kartu“? Ką su Lina Lužyte kalbėjotės apie vaizdą, kas buvo svarbiausia?

Linai svarbiausia buvo parodyti pagrindinį personažą – moterį ir motiną, jos desperatišką norą būti mylimai ir tobulai, atskleisti tai rodant jos pedantiškumą, bet jo nepaverčiant pasipuikavimu. Ilgai su Lina diskutavome, kokia turėtų būti ta moteris, jos aplinka. Galiausiai priėjome išvados, kad tai tvarkinga, šiek tiek įsitempusi moteris, kuri bando savo šeimoje susikurti idealų pasaulį. Manau, puikiai jį iliustruoja „Šventosios šeimos“ paveikslas valgomajame. Dėl įvairiausių techninių priežasčių nusprendėme statyti dekoraciją – Šiaurės miestelio tipinį butą. Jo erdvė lengvai atpažįstama, visi ten arba yra buvę, arba ten gyvena. Išėjo tokia kopija-nekopija, su savom modifikacijomis. Pagrindinė užduotis – kad viskas atrodytų tikra, kad mūsų darbo nesimatytų. Jei kas patikėjo, kad buvo užlietas tikras butas su tikromis grindimis, o aktoriai sėmė tikrą kanalizacijos vamzdžio turinį, – mūsų darbas pavyko.

 

Įdomu ne iš kur dailininkas semiasi meninio įkvėpimo, bet kur jis ieško informacijos? Jei turi atkurti kažkieno gyvenamąją vietą, ar turi nuolat stebėti aplinką? Vadinasi, tas Šiaurės miestelio butas yra tavo galvoje, tu taip pat susikuri istoriją su daiktais ir jais pasakoji.

Esu architektė, prieš pradėdama dirbti reklamose ir kine ilgą laiką projektavau. Galima įsivaizduoti, kiek tokių „Šiaurės miestelio“ butų esu suprojektavusi ir kiek ten visko esu įrengusi. Bet ir šiaip visada stebiu aplinką. Man pagrindinis informacijos šaltinis yra gyvenimas.

 

Dirbdama interjero dizainere turėjai prisižiūrėti daug įvairių personažų. Pamatai žmogų, kuris įsirenginėja namus, matai, kaip jis elgiasi su tavim, ir galiausiai charakteris sugula į grindų, sienų spalvą, baldus ir panašiai.

Pačių įvairiausių personažų esu prisižiūrėjusi, filmuose tokių niekas net nesugalvoja. Aišku, nori to ar nenori, viskas sugula į atmintį, formuoja tavo požiūrį į save ir pasaulį. Juokaudama save vadindavau gyvenimo būdo vadybininke.

 

Ką bendra galima rasti tarp architektūros ir kino dailės?

Kino, kaip ir kitų vizualiųjų menų, kalba ir raiškos priemonės yra tos pačios. Kine, kaip ir architektūroje, svarbų vaidmenį vaidina erdvė, forma, tūris, šviesa, spalva, kontekstualumas. Taigi architektūra man atrodo labai artima kino dailei.

 

Ar įmanoma išmokti kino dailės?

Dabar jau galima studijuoti Vilniaus dailės akademijoje: scenografijos studentai gali rinktis specializaciją, viena iš jų – kino dailininko specialybė. Kuo daugiau profesionalių menininkų, turinčių išsilavinimą, dirbs šioje srityje, tuo visiems bus geriau. O išmokti kino dailės amato tikrai galima – tam reikia laiko ir praktikos. Kine ir reklamoje esi tuo geresnis, kuo daugiau turi patirties, išsilavinimo, taip pat galimybių „treniruotis“.

 

Kuo skyrėsi pasiruošimas filmams „Amžinai kartu“ ir „Emilija iš Laisvės alėjos“?

Filmo apie dabartį gamyba lengvesnė, nes turi gerokai daugiau laisvės. Niekas nepasakys, kad tais laikais visi vilkėjo ne tokius drabužius, ne taip šukavosi, o virtuvės spintelės iš 8-ojo, o ne 7-ojo dešimtmečio. Dabar gali pusiau nusikirpti, gali būti plikas, su sijonu arba be: visos priemonės tinkamos, jei padeda pasakoti istoriją. Ką režisierius su dailininku, operatoriumi, kostiumų ir grimo dailininkais sugalvoja, taip ir būna. Istoriniam filmui reikėjo daugiau ruoštis, 1972-aisiais dar nebuvau gimusi, todėl reikėjo daug sužinot. Tuo labiau kad veiksmo vieta buvo ne Vilnius, o Kaunas, reikėjo pasigilinti, kaip Kaunas atrodė tada. Turėjome atkurti gana didelę Laisvės alėjos atkarpą – teko susipažinti su Laisvės alėjos istorija, archyvuose ieškoti nuotraukų. Labai padėjo to meto fotografijos.

 

Ar labai tiksliai atkūrėte?

Stengėmės kuo tiksliau. Buvo gana sudėtinga, nes neradau daug to laiko fotografijų, kažkokia duobė būtent tada buvo. Bet iš tos eisenos yra nuotraukos iš KGB archyvų. Viena nuotrauka, kurioje pavaizduota einanti minia, skanduojanti „Lietuva, Lietuva bus laisva“ – jos fone Kauno dramos teatras, „Moskvičius“ ir žmonės, judantys link Įgulos bažnyčios, tapo pagrindu, dokumentu, kurį režisierius norėjo atkurti filme. Ieškojome ir būtent tokio modelio „Moskvičiaus“, gaminom tokius pat automobilio numerius, net jaunuolių, einančių pirmose gretose, ieškojome labai panašių į tuos nuotraukoje, gaminome teatro šviestuvus, virš įėjimo kabinom seną teatro iškabą, kurią suradome teatro sandėliuke.

 

Atradai kažką naujo ar įdomaus apie Kauną?

Dar kartą įsitikinau, kad man labai patinka Kaunas ir jame gyvenantys žmonės.

 

Ar „Amžinai kartu“ visas filmuotas tikrose erdvėse?

Nei Lazdynų, nei Santaros ligoninės filmuoti jų teritorijoje neleido, todėl teko pasukti galvą ir rasti, pavyzdžiui, ligoninės eksterjerą. Filmavome universitetą Saulėtekio alėjoje, visos kitos erdvės buvo tikros. Režisierės nejaudino, kad kažkas pagalvos, jog tai universitetas, o ne ligoninė. Vizualiai ta vieta filmui tiko.

 

Šį filmą filmavo pasaulyje garsus operatorius Olegas Mutu. Kaip sekėsi su juo dirbti?

Su Olegu labai greitai suradome bendrą kalbą. Gavau ne tik jo atsakymų, pastabų, bet ir daugiau – įdomių pašnekesių. Jis gražiai nufilmavo „Amžinai kartu“ – patiko jo kadro kompozicijos pojūtis, šviesa, kaip jis kvėpuoja kartu su aktoriumi. Man atrodo, tai jaučiasi filme. Tokius įdomius žmones, kuriuos gerbi ir jais pasitiki nuo pirmos akimirkos, sutinki ne kasdien.

 

Ar dažnai tenka dirbti su operatoriais, režisieriais, su kuriais taip gerai sutari?

Būna, kad įvyksta tų stebuklų. Su jaunimu dažniau, su vyresniais rečiau. Man įdomu bendradarbiauti, kurti kartu. Dirbti kartu geriau, nei vienai užsidarius kambaryje.

 

Kas yra didžiausias stebuklas kine apskritai ir tavo darbe?

Man svarbiausia yra komanda, kuri dirba kartu su manim. Žmonės, kurie manim pasitiki, kurie su meile ir atsidavimu dirba šį sunkų darbą, – didžiausia dovana.

 

O kas gražiausia kine?

Labiausiai patinka žiūrėti filmą, kai po kelerių metų, jau pamiršusi visas gamybos smulkmenas ir nuovargį, ateinu į filmo premjerą.

 

Parengė „Youngblood“

Amžinai kartu“
Amžinai kartu“
„Emilija iš Laisvės alėjos“
„Emilija iš Laisvės alėjos“