AtgalATGALĮ titulinįĮ PRADŽIĄSpausdintiSPAUSDINTI

Dar kartą

Krėsle prie televizoriaus

Jonas Ūbis
Nr. 23 (1217), 2017-06-09

Vasara televizoriuje – kartojimų metas. Bijau net pagalvoti, kaip jaučiasi žmonės, kurie ir taip visą laiką leidžia prie televizoriaus. Matyt, panašiai kaip aš, dešimtą kartą ragindamas pasižiūrėti tą patį filmą. Aš bent galiu pasiteisinti, kad filmai geri ar įdomūs, o juk apie daugumą lietuviškų laidų, kurios vasarą taip pat atostogauja, to nė iš tolo nepasakysi.

 

Stebiuosi nenuslūgstančiu prancūzų režisierių dėmesiu poniai de La Fayette (1634–1693). Prancūzų rašytoja gyveno seniai (o prasčiausiame iš visų Google.lt net lietuviško jos pristatymo ar knygų pavadinimo neaptiksi), bet į šios aristokratės knygas nuolat gręžiasi garsiausi režisieriai. Anonimiškai XVII a. išleistas jos apsakymas „Princesė de Monpasjė“ sulaukė Bertrand’o Tavernier dėmesio. „Princesė de Monpasjė“ (LRT, 11 d. 21 val.) nukels į 1562-uosius, Karolio IX valdomą Prancūziją. Aristokratė Mari de Mezjė (Melanie Thierry) myli kunigaikštį de Gizą (Gaspard Ulliel), bet merginos tėvas (Philippe Magnan) nusprendžia ją ištekinti už turtingo kunigaikščio Filipo (Gregoire Leprince-Riguet). Kai įsisiautėja kruvinos kovos tarp katalikų ir hugenotų, prisijungęs prie karaliaus vyras išsiunčia Mari į saugią pilį. Čia ją globoja buvęs Filipo mokytojas grafas de Šabanas (Lambert Wilson). Jis moko Mari lotynų kalbos ir po truputį ją įsimyli. Netrukus prie jaunos moters gerbėjų prisijungs būsimas Prancūzijos karalius Henrikas III, prieš tai jis dar suspės pabūti Lenkijos ir Lietuvos karaliumi Henriku Valua (Raphel Personnaz).

 

Jauna aristokratė, įsipainiojusi į politines ir meilės intrigas, – geras bet kokios istorijos išeities taškas. Tavernier ir jo ištikimas scenaristas Jeanas Cosmos nusprendė sugrįžti prie ištakų ir perteikti filme amžiaus dvasią. Interviu „Le Figaro“ jie taip aiškino savo požiūrį: „Gyvendama XVII a. ponia de La Fayette rašė apie XVI amžių. Žinodami, kad XVII a. priskiriamas prie pačių puritoniškiausių, o XVI a. visai toks nebuvo, leidome sau būti drąsesni, tačiau aprašomus jausmus palikome nepakeistus.“ Tokie žodžiai – kaip nektaras: norėčiau kažką panašaus perskaityti interviu su lietuvių kino kūrėjais. Beje, dauguma filmo dialogų sakomi sėdint balne, todėl vaidinti filme galėjo tik mokantys joti aktoriai. Jie vilki reto grožio kostiumus, kurtus Anglijoje ir Italijoje. Bet aksomo ir nėrinių grožiui nenusileidžia filmo peizažai – Tavernier filmuose jie visada svarbūs.

 

Australų poetė ir rašytoja Pamela Travers (1899–1996) išgarsėjo knygomis apie idealią auklę Merę Popins. Johno Lee Hancocko filmas „Išgelbėti poną Benksą“ (TV3, 11 d. 23.30) pasakoja apie rašytojos kelionę į Los Andželą 1961-aisiais. Čia ji turi susigrumti su Waltu Disney’umi, kuris savo studijoje nusprendė ekranizuoti jos knygą. Derybos trunka jau ne vieną dešimtį metų, bet rašytoja (Emma Thompson) dar nesupranta, kad pralaimės. Ji pralaimės ne materialiai – šiuo požiūriu Travers tikrai neliko nuskriausta. Pralaimėjimas buvo moralinis, nes Roberto Stevensono „Merės Popins“ (1964) ekranizacija rašytojai buvo lyg kaulas gerklėje: Travers šlykštėjosi sentimentalumu ir kitokiu holivudiniu kino sirupu, perdėtu optimizmu bei animacija. Visiškai jai pritariu, nes pilnametražiai Holivudo animaciniai filmai, kuriuos mūsų televizijos dažnai rodo savaitgalių vakarais, gali patikti tik nesubrendėliams su katastrofišku humoro jausmu. Ne tik patikti, bet ir padėti jiems daugintis. Todėl nesistebėkite žiūrėdami į rinkimų ar apklausų rezultatus: rinkėjus suformavo „Ledynmečio“ ir panašių filmų personažai.

 

„Išgelbėti poną Benksą“ stilizuotas a la 7-ojo dešimtmečio Holivudo filmai, kuriuose kičinis romantizmas puikiai priderintas prie atviro cinizmo. Kaip ir reikėjo tikėtis, Disney’aus karalystė filme apgyvendinta rašytojos siaubą žadinančiais personažais, pradedant milžinišku peliuku Mikiu, kurį ji randa viešbučio kambaryje. Visai ne peliuką, bet didelę žiurkę primena ir Disney’us (Tom Hanks). Jis pavers svarbiausią rašytojos gyvenimo istoriją saldžia vaikiška operete. Tačiau filme įdomiausias būtent dviejų stiprių charakterių susikirtimas. Thompson ir Hanksas vaidina jaudinantį reginį, dvikovą, žaidimą, primenantį „Užsispyrėlės sutramdymą“.

 

Rašytojai dažnai priešinasi savo kūrinių ekranizacijoms. Vladimiras Bogomolovas, pagal kurio apsakymą „Ivanas“ filmą „Ivano vaikystė“ sukūrė Andrejus Tarkovskis, teisėsi su režisieriumi visą gyvenimą, nors kas dabar prisimintų rašytoją, jei ne didis filmas? Kas nors pasakys, kad apie Merę Popins pasaulis sužinojo tik kai pasirodė rašytojai šlykštų įspūdį padaręs filmas. Už geležinės uždangos buvo sava „Merė Popins“, bet šis televizijos filmas taip pat buvo muzikinis, todėl, matyt, neverta spėlioti, ar Travers jį matė. Likimo ironija, bet „Išgelbėti poną Benksą“ buvo sukurtas minint Disney’aus studijos „Merės Popins“ penkiasdešimtmetį, kartu su juo studija išleido ir suskaitmenintą pirmą filmą.

 

Holivudas sukūrė ne vieno Federico Fellini filmo perdirbinį, bet regis, į jo 1954 m. „Kelią“ (LRT Kultūra, 10 d. 21 val.) dar nepasikėsino, nors ištikimi „Ledynmečio“ gerbėjai vargu ar suprastų šią skaudžią meilės dramą. „Kelio“ pasirodymo metais jį garbino ir kritikai, ir žiūrovai, o Giulliettos Masinos suvaidinta klounė Dželsomina buvo lyginama su Charlie Chaplinu. Su ne vienu italų neorealistu bendradarbiavęs Fellini iš mokytojų perėmė socialinį realizmą, filmavo natūroje, tačiau, užuot kūręs dokumentišką pasakojimą, pasiūlė naują kino poezijos formą. Ji ir tapo didžiuoju atradimu. Filmo herojai – žiaurus cirkininkas Dzampanas (Anthony Quinn) ir iš motinos nupirkta jaunutė Dželsomina, kurią jis laiko savo nuosavybe, klajoja skurdžiais pokario Italijos keliais. Tačiau kelyje sutiktas marginalas, pramintas Bepročiu, Dželsominai atvers duris į kitą pasaulį, kuriame yra žvaigždžių. „Kelias“ persmelktas poezijos taip giliai, kad iki šiol sunku patikėti, jog tai tik filmas.

 

Jūsų – Jonas Ūbis

Į viršųĮ VIRŠŲ