Išgyventi iki atostogų – aktualus šūkis. Lucos Guadagnino filmo „Didesni purslai“ (TV1, šįvakar, 2 d. 22.55) veikėjams jos jau prasidėjo. Roko žvaigždė Mariana (Tilda Swinton) su draugu Polu (Matthias Schoenaerts) mėgaujasi poilsiu Pantelerijoje – saloje tarp Sicilijos ir Tuniso. Jų idiliją prie įspūdingo baseino bei lovoje sudrumsčia buvusio Marianos meilužio – muzikos prodiuserio Hario (Ralph Fiennes) ir jo dukters Penelopės (Dakota Johnson) apsilankymas. Guadagnino perdirbo 1969-aisiais pasirodžiusį ir tada nepadoriu laikytą Jacques’o Deray filmą „Baseinas“. Jo veiksmas rutuliojosi madingame Sen Tropezo kurorte, filme skambėjo Michelio Legrand’o muzika ir vaidino Romy Schneider bei jos buvęs sužadėtinis Alainas Delonas, o maištininkų kartai atstovavo Jane Birkin, kurios erotiškoji Penelopė tapo dramos katalizatoriumi. Tais pačiais metais kartu su Serge’u Gainsbourge’u Birkin įrašė skandalingą dainą „Je t’aime... moi non plus“ – joje pirmąkart nuskambėjo moters patiriamo orgazmo dejonės. „Baseino“ kvartetas patiria erotinę įtampą, kuri bet kurią akimirką gali pavirsti kriminaline mįsle.
Guadagnino, be abejo, pasinaudojo būtomis ir nebūtomis „Baseino“ legendomis, bet prismaigstė į „Didesnius purslus“ ir šių dienų snobiškų bei kultūros nuorodų: pavyzdžiui, nuskamba žinia, kad buvęs alkoholikas Polas yra filmavęs rusų dokumentininkui Viktorui Kosakovskiui, nors, tiesą sakant, mačiusiam nors vieną Kosakovskio filmą tuo būtų sunku patikėti, tik Guadagnino greičiausiai ir nematė. Pavadinimas „A Bigger Splash“ – nuoroda į bene garsiausią Davido Hockney’io paveikslą. Filme vis girdėti „prasmingos“ replikos, pavyzdžiui, kad visa Europa tapo kapu, atsiranda pabėgėlių iš Afrikos motyvas, o Swinton vilki Dioro mados namų drabužius kiekviename kadre ir tai nuskamba kaip kompensacija: Swinton herojė beveik visą laiką priversta tylėti, nes gydosi balso stygas. Tačiau nepaisant viso to didžio grožio sunku patikėti režisieriaus prisipažinimais, kad jį įkvėpė klasikiniai Roberto Rossellini ir Martino Scorsese’s filmai.
Jei tik grožio neužtenka, siūlau prisiminti Weso Andersono filmą „Viešbutis „Didysis Budapeštas“ (TV3, 4 d. 22.50). Man jis primena saldų rožinį pyragaitį, kurio nesiryžti prakąsti, kad ilgiau galėtum mėgautis būsimu džiaugsmu. Andersonas seka pasaką, kuri nukelia į 1932-uosius, išgalvotą Centrinės Europos šalį Zubrovką. Čia įsikūręs prašmatnus viešbutis, kurio gyventojų ir darbuotojų istorijų fonas – neišvengiamai artėjanti okupacija. 1968-aisiais vienas iš jų, tapęs viešbučio savininku, pasakoja atvykusiam rašytojui savo nuotykius. 1985-aisiais tas pats rašytojas, žiūrėdamas į kino kamerą, aiškina, kas jį paskatino parašyti geriausią kūrinį. Bus filme ir mūsų laikai. Tarp gausybės žvaigždžių – Adrieno Brody, Mathieu Amalrico, Harvey’io Keitelio, Willemo Dafoe, Jude’o Law, Edwardo Nortono, Lea Seydoux – filme vėl sutiksime Swinton ir Fiennesą.
2014-aisiais, kai tik pasirodė, „Viešbutis „Didysis Budapeštas“ sulaukė ir gerų, ir blogų atsiliepimų, bet dabar jį žiūrėdamas galiu geriau suprasti, kaip per tuos kelerius metus pasikeitė pasaulis. Todėl taip reikia kad ir naivios Andersono žinios apie kilnumą, orumą ir grynojo grožio nostalgiją, perduodamus iš kartos į kartą, nors bet kurią akimirką ir jūsų viešbutyje gali išdygti okupantai ar valdžios, kuri geriau žino, kaip jums gyventi, atstovai.
Kad pasaulis keičiasi, geriausiai supranta Jimo Jarmuscho filmo „Išgyvena tik mylintys“ (LRT Kultūra, 7 d. 21.20) veikėjai. Adamas (Tom Hiddleston) ir Eva (Tilda Swinton) yra vampyrai, jie gyvena ne pirmą šimtmetį, bet vis labiau nekenčia zombių – taip jie vadina šių dienų žmones. Rokerį Adamą niūriame Detroite vis labiau apima depresija, jo gelbėti ir atskrenda su lagaminu knygų Eva, kuri gyvena Tanžere ir bendrauja su Christopheriu Marlowe (John Hurt). Jarmuschas ir vampyrai – netikėtas derinys, bet visai pateisinamas, juolab kad ir jo herojai tenkinasi iš medikų nusipirktu krauju. Net jei režisierius kurtų filmą apie ateivius iš kosmoso, tai būtų pirmiausia Jarmuscho filmas, juk jo intonacijos, požiūrio į gyvenimą ir pasaulį, kiekviename kadre tvyrančios poezijos su niekuo nesupainiosi. Todėl ir Jarmuscho vampyrai – lyg vieniši paskutiniai romantikai, jie net vis dar skaito popierines knygas. Režisierius guodžia visus panašius į juos, tarsi sakydamas, kad būti „kitam“ ir kitokiam sunku, kad tai vargina, bet neverta pasiduoti nevilčiai ir nuovargiui, juk dar laukia daug neperskaitytų knygų ir prisiminimų apie jų autorius.
Nostalgiškus mano prisiminimus visada žadina Jeanas-Pierre’as Jeunet – chuliganiškų „Delikatesų“ ir saldžiosios „Amelijos iš Monmartro“ autorius. 2009 m. jo filmą „Makalynė, arba Visu greičiu pirmyn“ šįvakar (2 d. 23.05) parodys LRT. Kai kasdien televizoriaus ekrane matau, kaip sėkmingai ginkluojamės ir pasitinkame motorizuotus bei ginkluotus NATO karius, šis filmas primins, kad egzistuoja ir kitoks požiūris. Antimilitaristinio Jeunet pamfleto herojui Baziliui gyvenime nesiseka. Jo tėvas išminuotojas žuvo Afrikoje, patekusiam į atsitiktinį gatvės susišaudymą Baziliui galvoje įstrigo atsitiktinė kulka. Tada jis neteko darbo, tapo benamiu ir pradėjo kovoti su ginklų gamintojais.
Jeunet nebūtų Jeunet, jei filme neknibždėtų gausybė keistų antrojo plano personažų, daugiausia nevykėlių. Kuriuo nors iš jų pasijusti visai lengva, ypač jei dar nepamiršai vaikystės pasakų, kur atostogos prasideda daug anksčiau.
Jūsų – Jonas Ūbis
