7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Lyjos Maknavičiūtės debiutas Šarūno Barto filme „Šerkšnas“

Brigita Kulbytė
Nr. 21 (1215), 2017-05-26
Kinas Interviu
Lyja Maknavičiūtė filme „Šerkšnas“, nuotr. iš Kinemos archyvo
Lyja Maknavičiūtė filme „Šerkšnas“, nuotr. iš Kinemos archyvo

Su Lyja Maknavičiūte, antrakurse Lietuvos muzikos ir teatro akademijos aktore, susitikome prieš pat jos kelionę į Kanų kino festivalį. Kanuose šiemet pristatomas naujausias Šarūno Barto filmas „Šerkšnas“ (Frost), kuriame jaunoji aktorė suvaidino vieną pagrindinių vaidmenų. Kalbėjomės akademijos kieme. Nors buvo likusios tik kelios valandos iki kelionės, o Lyja dar skubėjo atsiskaityti egzamino, tačiau pertraukėlės metu sutiko pasikalbėti. Jauna mergina, švelni, jausminga, itin muzikali ir dar bręstanti asmenybė – tokią mes matome Lyją. O ką ji pati pasakoja apie save? Kas labiausiai įsiminė iš filmavimų Ukrainoje, kokie jos artimiausi planai ir kur slypi jos įkvėpimo šaltinis?

 

Lyja, kaip atsidūrei čia, kur esi šiandien? Teatro akademija, puikus muzikinis išsilavinimas, vaidyba kino filmuose.

Baigiau M. K. Čiurlionio menų mokyklą, dvylika metų mokiausi muzikuoti smuiku, bet vienuoliktos klasės viduryje pradėjau mąstyti ir apie aktorinį išsilavinimą. Iš pradžių labai abejojau, nes visas mano kūrybinis indėlis buvo grojimas smuiku, viskas tik į muziką.

Tuomet pradėjau lankyti teatro būrelį „Elementorius“ pas Gediminą Storpirštį ir Vytautą Rašymą. Tikriausiai nesuklysiu sakydama, jog jie ir padėjo susiorientuoti ir geriau pažinti, kas ta aktoriaus profesija. Jų pamokos tapo mano teatro inspiracija – į sceną nešti visą savo energiją ir tikėjimą. Svarbiausia, pačiai patikėti tuo, ką darai, ką rodai kitiems. Nešti savo energiją į sceną, į filmavimo aikštelę, į gyvenimą.

O kas dabar Tave labiausia įkvepia kūrybai, gyvenimo pilnatvei?

Manau, kad mane labiausiai įkvepia žmonės, kiekvieno žmogaus elgesys tam tikrose situacijose, jų sprendimų pasirinkimai. Žmonių stebėjimas. Nes iš žmonių gali labai daug išmokti.

Svarbu nebijoti pakalbinti kokio nors įvykio kaltininką, pakalbinti ir paklausti, kodėl tu taip padarei, kaip tu tai padarei. O tada surinktas patirtis stengtis perkelti į teatro sceną ar filmavimo aikštelę, kartais netgi pritaikyti gyvenime.

Ar teatro ir kino pasauliai – tai visiškai skirtingos erdvės aktoriui?

Aktorius pirmiausiai yra žmogus. Pažvelgus iš vienos pusės, galima būtų sakyti, kad ir teatro ir kino erdvės aktoriui turi daug panašumų. Tačiau aktorius kine ir teatre dirba skirtingai.

Kino aktorių ir teatro aktorių ruošimo principai yra skirtingi. Kine ypač svarbios veido mimikos, žvilgsniai, šviesos ir operatoriaus matymo pusės pajautimas, be to, kūno judėjimas turi būti lėtesnis. O teatre – labiau žaidimas, kur gali tiesiog mėgautis ir scenoje jaustis laisvai, reikia gerai jausti partnerį. Tikriausiai, galima sakyti, kad tai dvi labai panašios kryptys, bet kartu vaidybos būdai turi itin specifinių poreikių aktoriui.

Papasakok, kokia buvo pradžia, pirmieji žingsniai į režisieriaus Šarūno Barto filmavimo aikštelę.

Pilnametražėje kino juostoje filmuojuosi pirmą kartą, tad patirties beveik neturėjau. Per aktorių atranką reikėjo tik vieno dalyko – 10 minučių žiūrėti į kamerą. Tai nebuvo baugu ar keista, stengiausi būti savimi.

Kai sužinojau, jog mane atrinko, turėjau labai greitai apsispręsti. Akademijoje egzaminų laikas, studijos, dvejojau, ar galiu viską mesti mėnesiui ir išvažiuoti filmuotis. Tačiau mane labai palaikė kurso draugai, mano dėstytojai ragino važiuoti ir naudotis šia proga. Ir aš save drąsinau, kad tai gera patirtis ir kad taip galiu tobulėti.

Apibūdink savo personažą, kokią heroję kūrei?

Įsimylėjusią. (šypsosi) Mano personažas ėjo „iš eigos“. Režisierius sakė nekurti jokio personažo, vis kartojo: „Tiesiog būk savimi“. Po truputį pradėjau jausti, kad mes su kolega aktoriumi Mantu Jančiausku iš tiesų keičiamės. Keičiasi mūsų santykiai.

Jei reikėtų trumpai apibūdinti mano heroję – tai įsimylėjusi, išsiblaškiusi, bet kartu ir stebinti viską, kas vyksta aplink, jauna mergina. Jai viskas įdomu, bet kartu ir labai baisu. Jos viduje kirbantis smalsumas, kas vyksta Ukrainoje, nugali. Veikėjai eina kartu, tik gal ne visada suprantama, kur jie eina.  Aišku tik viena – reikia nuvežti krovinį į Ukrainą. (šypsosi)

Kokios užduotys filmavimo aikštelėje buvo sudėtingiausios, kur labiausiai reikėjo pasistengti?

Su režisieriumi būdavo tokios... tylios minutės. Tylūs žvilgsniai-pokalbiai. Mokiausi iš tylos. Mokiausi savęs ir aplinkos pajautimo. Beveik visą laiką svarbiausias tikslas būdavo būti aikštelėje, matyti ir jausti aplinką, kurioje esame, suvokti, kokia esu būtent čia ir dabar. O šalia, žinoma, ir jausti partnerį. Kaip teatre. (šypsosi)

Filmavimai baigėsi, premjera jau rytoj, o kas liko Tavyje po šio kūrybinio darbo su režisieriumi Šarūnu Bartu ir visa jo komanda?

Net negalėčiau įvardyti tos emocijos. Kadangi filmavimai vyko Ukrainoje, aplinkui karas. Suvokiau, kad pasaulyje viskas gerokai sudėtingiau, nei iki šiol rodėsi. Pasaulis – tai ne gerai mums pažįstamos Sluškų rūmų sienos, ar jaukūs namai, miestas, kuriame gyvename. Taip, tai irgi yra pasaulis, bet tai nėra jo ribos. Dažnai esame susitelkę tik į tas problemas, kurios sukasi aplink mus. Viena didžiausių patirčių, kurią išsinešiau iš šio darbo, tai dar stipresnis aplinkos pajautimas, realybės suvokimas.

Kiti irgi tai pastebi, sako, kad labiau subrendau. Bet aš nežinau. Sau atrodau nedaug pasikeitusi. Dabar svarbiausia sudėti visus taškus ant i ir gautas patirtis, žinias, suvokimą pritaikyti ateityje.

Kokie artimiausi Tavo planai?

Vasarą noriu keliauti. Žiauriai noriu prie jūros. (juokiasi) O ir už Lietuvos ribų neatsisakyčiau žengti. Šalia to – nenustoti tobulėti... Kurti muziką...

Apibūdink laimę.

Mano draugų kompanija. Turiu bendrakursius, su kuriais sutariame ir stengiamės vieni kitus palaikyti, kai būna sunku, kai norisi išsikalbėti. Tada griebi draugo ar draugės ranką ir eini, kalbiesi.

Stengiuosi būti laimingu žmogumi. Laimė labai reikalinga žmogui. Laimė – tai pajautimas, kad tobulėji. Jausmas, kad ir pats kuri, ir mokaisi įvertini kito darbą. Tampu laiminga, kai suprantu kito kūrybą. (šypsosi)

Lyja Maknavičiūtė filme „Šerkšnas“, nuotr. iš Kinemos archyvo
Lyja Maknavičiūtė filme „Šerkšnas“, nuotr. iš Kinemos archyvo
„Šerkšnas“, rež. Š. Bartas (2017)
„Šerkšnas“, rež. Š. Bartas (2017)
„Šerkšnas“, rež. Š. Bartas (2017)
„Šerkšnas“, rež. Š. Bartas (2017)
„Šerkšnas“, rež. Š. Bartas (2017)
„Šerkšnas“, rež. Š. Bartas (2017)
Filmo „Šerkšnas“ pristatymas Kanų kino festivalyje, nuotr. T. Balet
Filmo „Šerkšnas“ pristatymas Kanų kino festivalyje, nuotr. T. Balet
Filmo „Šerkšnas“ pristatymas Kanų kino festivalyje, nuotr. T. Balet
Filmo „Šerkšnas“ pristatymas Kanų kino festivalyje, nuotr. T. Balet
Filmo „Šerkšnas“ pristatymas Kanų kino festivalyje, nuotr. T. Balet
Filmo „Šerkšnas“ pristatymas Kanų kino festivalyje, nuotr. T. Balet