Kinas
„Paskutinė šeima“, rež. Jan P. Matuszyński, Lenkija
Drama tarpduryje. Tiesiogine šių žodžių prasme. Didžioji dalis „Paskutinės šeimos“ vyksta ankštame daugiabutyje, kamerai dažniausiai filmuojant iš taško, kur turėtų būti kambario durys. Kamera atsitraukusi, nesikišanti, statiška. Ji retai fiksuoja stambiu planu, o filmo nervas dilgčioja ne personažų veiduose, o erdvėje, kuri supa ir skiria nuo kameros. Kaip prisipažino pats režisierius, taip norėta scenoms suteikti epiškumo. Puikiai pavyko – seniai kine mačiau tokią dinamišką statiką.
Žinoma, ten, kur daug statiškumo, kaip ant delno matosi dailininko darbas. „Paskutinėje šeimoje“ jis nepriekaištingas. Daiktai, kurie panašiuose, laikotarpį kruopščiai atkuriančiuose filmuose dažnai virsta nieko nesakančia butaforija, čia organiškai ištirpsta kadre. Paveikslai, plakatai, vinilo plokštelės, kameros, fotoaparatai, virtuvės apyvokos reikmenys, sakyčiau, tampa lygiaverčiais veikėjais. Jie keičiasi priklausomai nuo laikotarpio (veiksmas tęsiasi nuo 1972-ųjų iki 2005-ųjų). Jie yra filmo nuotaika ir būsena.
Tai, kas vyksta per šiuos metus, galima pavadinti vienos šeimos mirties istorija. Tėvas Zdzislavas tapo siurrealistinius paveikslus, kuriuose mirties motyvas – vienas pagrindinių. Motina Zofija rūpinasi šeima ir taip save savotiškai palaidoja, kol galiausiai pati nepagydomai suserga. Prie visuomenės nepritampantis, į depresiją linkęs sūnus Tomašas nuolat flirtuoja su mirtimi bandydamas nusižudyti arba kalbėdamas apie savižudybę, o skirtinguose daugiabučio kambariuose gyvena ir greitos mirties laukia dvi senutės: sūnaus senelės. Visi šie personažai mirs. Vieni natūralia, kiti nenatūralia, dar kiti, sakytume, lemtinga mirtimi.
Mirtis nuolat šalia, tačiau „Paskutinė šeima“, paradoksalu, – stebėtinai šviesus kūrinys. Šviesa sklinda iš veikėjų meilės, gerumo ir, nepaisant juos lydinčių negandų, adekvataus požiūrio į gyvenimą, kurio taip trūksta tiems, kurie atsakomybę už savo gerovę perkelia, pavyzdžiui, Bažnyčiai. Gal dėl to stipriai tikinčiai Zofijai viename epizode iš pradžių sunku suvokti vyrą, kuris ramiu balsu dalinasi visai nekrikščioniškomis mintimis apie šeimą kaip grupę žmonių, kurie vienodai myli ir neapkenčia vienas kito.
Ši grupė žmonių filme – tai talentingų aktorių suvaidinta lenkų dailininko Zdzisławo Beksińskio (1929–2005) šeima, apie kurią pasakojant debiutuojančiam (sic!) režisieriui Janui P. Matuszyńskiui pavyko išvengti svarbiausios biografiniams filmams kylančios pagundos – kurti mitą. Todėl bent man Beksińskių šeima nėra išskirtinė, kaip rašo dauguma kino kritikų, o atvirkščiai – paprasta. Paprasta paskutinė šeima.
„Mokinys“, rež. Kirilas Serebrennikovas, Rusija
Kas tinka teatrui, nebūtinai tiks kinui. Štai Serebrennikovas atitempia kryžių ir pastato jį kadro (kambario) centre. Ant kryžiaus – pagrindinio personažo Venjamino, kuris aklai cituoja Bibliją ir varo iš proto motiną, mokytojus ir bendraklasius, tėvas. Vaikinas žiūri į tėvą ir beria monologą. Arba kitas epizodas – finalinis (kas nematėte filmo, neskaitykite). Biologijos mokytoja, aršiausias idėjinis Venjamino priešas (nes tiki evoliucija, o ir šiaip yra sveiko proto), prikala vinimis sportbačius prie mokyklos aktų salės grindų, įsispiria į juos ir bravūriškai skelbia, kad niekur nesitrauks: suprask, teisybė privalo triumfuoti. Panašių – metaforiškų ir simboliškų – scenų filme yra ne viena. Viskas būtų gerai, jei ne būdas, kaip jos režisuojamos. Būtent čia ir kyšo teatro ausys.
Dauguma scenų – statiškos. Bet, kitaip nei „Paskutinėje šeimoje“, statiškos teatrališkai. Rekvizitinės. Personažai tekstą sako pabrėžtinai garsiai, nenatūraliai keisdami intonacijas, šūkčiodami. Lyg pamiršę, jog čia kinas, o ne teatras, kuriame būtina, kad tavo tekstą girdėtų žiūrovas paskutinėje eilėje. Gyvybės neįpučia ir režisūra. Nebent Serebrennikovas, į kino ekraną perkeldamas garsiąją vokiečio Mariuso von Mayenburgo pjesę „Kankinys“, sąmoningai siekė teatrališkumo. Tačiau jei ir siekė, teatrinė maniera filmui nesuteikia papildomų reikšmių. Nenusiskaito. Vietomis aplanko jausmas, jog žiūri filmuotą spektaklį. Trūksta kino, o ne teatro kalba kuriamų metaforų.
Nepaisant abejotinos „Mokinio“ formos, tematiškai jis gana aktualus. Serebrennikovas žiūrovą nukelia į isterišką kovos areną, kurioje susiremia skirtingos ideologijos ir vertybės, priešingas pasaulio matymas. Religinis ekstremizmas rungiasi su darvinizmu. Tolerancija klumpa prieš proto tamsumą. Posovietinės švietimo sistemos reliktai susiremia su progresyviomis idėjomis. Švietimas su Bažnyčia. Bažnyčia su pasaulietiškumu. Kūnai (epizodai baseine) su dvasiniu pasauliu. Žodžiu, maišosi spektras temų, kurias šiandien ypač skauda Rusijai. Mums, tiesą sakant, taip pat. Tik jeigu matėte Oskaro Koršunovo „Kankinį“, vargu, ar rusiškasis „Mokinys“ supykdys mažiau.
