7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kad žmonės pradėtų galvoti

Kirilas Serebrennikovas apie „Mokinį“

Nr. 19 (1213), 2017-05-12
Kinas
„Mokinys“
„Mokinys“

Nuo šio penktadienio Lietuvoje rodomas rusų teatro ir kino režisieriaus Kirilo Serebrennikovo filmas „Mokinys“ („Učenik“). Filmo premjera įvyko pernai Kanuose, iškart po festivalio su režisieriumi kalbėjosi Antonas Dolinas. Pateikiame „Afiša Daily“ išspausdinto pokalbio fragmentus.

 

Jūs išgarsėjote šiuolaikinės dramaturgijos pastatymais, bet dauguma „Gogol-centr“ (šiuolaikinio meno centras, kurį Serebrennikovas sukūrė atėjęs vadovauti buvusiam Maskvos N. Gogolio teatrui, – red. past.) spektaklių sukurti pagal klasiką... Gal pavadinimas įpareigoja? Ką pamatėte jauno ir nelabai garsaus dramaturgo iš Vokietijos Mariuso von Mayenburgo pjesėje, kad jo „Mokinį“ pastatėte iš pradžių scenoje, o dabar ir kine?

Jis garsus! Labai geras autorius. Žiūriu daug vokiečių teatro, žinau padėtį. Pirmiausia, „Mokinys“ – gerai parašyta pjesė su netikėtais posūkiais. Tokią Rusijoje rasti sunku. Antra, akivaizdu, kad Mayenburgas pataiko į skausmingus taškus. Iškart supratau, kaip iš pjesės galima sukurti modelį visko, kas dabar vyksta pas mus. Juk personažai tokie atpažįstami! Iškart įsivaizdavau mokyklos direktorę. Ar žinote, kaip įdomiai mes kūrėme rusišką pjesės variantą? Atsinešdavau dokumentinius tekstus, vaizdo įrašus... Galiausiai visi personažai paimti iš realybės. Didžiausia problema buvo popas. To šventiko iš vokiškos pjesės buvo neįmanoma panaudoti. Iš scenos su juo paėmėme tik berniuko replikas. Viso kito reikėjo ieškoti. Turėjome konsultantą – buvusį šventiką, atleistą dėl nesutarimų su „partijos ir vyriausybės“ politika. Jis mums atnešė daugybę knygų, nuo kurių pasišiaušė plaukai, – metodinius nurodymus cerkvėms... Jų fragmentai ir skamba filme.

 

Paskutinis Andrejaus Zviagincevo „Leviatano“ šventiko pamokslas taip pat paimtas iš realybės. Beje, „Leviatanas“ ir „Mokinys“ – reti rusų politinio kino pavyzdžiai. Pas mus politinio kino apskritai niekas nemėgsta ir nemoka kurti.

Manau, kad politinis kinas – ne apie šių dienų politikos aspektus, o apie tai, kas dabar ir čia, Rusijoje, vyksta su žmonėmis. Manau, kad niekuo kitu apskritai neverta užsiimti. Nei teatre, nei kine. Žmones domina būtent tai. O man sakoma, kad šiuolaikinės problemos – tai žemieji žanrai, publicistika, bet yra amžinosios vertybės!.. Juk jos todėl ir yra amžinos, kad tvyro visur, aplink mus. Kvaila apie jas kurti kažkokias abstrakcijas. Kartais žiūri filmą arba spektaklį ir negali suprasti, kada jis sukurtas. Perfrazuojant Borisą Pasternaką, kurie dabar metai?

Kartą „Auksinė kaukė“ (Rusijos teatro apdovanojimai, – red. past.) paprašė mane režisuoti jubiliejinę ceremoniją. Nieko nepavyko, kai pasižiūrėjau per visą tą laiką nominuotųjų ir apdovanotųjų sąrašus. Iš sąrašo buvo neįmanoma suprasti, kurie dabar metai. Tai, kas vyko gyvenime, visiškai nebuvo susieta su tuo, kas nominuojama ir apdovanojama. Čia, realybėje, „Nordostas“, o ten, teatre, kalbama apie „amžinybę“! Todėl mes ir tampame nereikalingi. Kalbu apie teatrą ir kiną.

 

Bet juk Jūs kalbate būtent apie Rusijos situaciją?

Bet kuris užsienio filmas, net amerikiečių „blokbasteris“, yra tam tikra šiuolaikinio žmogaus būsenos išraiška. „Hju Glaso legenda“ – tai ne tik Leonardo DiCaprio, kuris kankinasi ir ryja bizono kepenis. Tą akimirka šaliai buvo būtina stipri motyvacija! Ir herojus, kuris išgyvena, kad ir kas būtų. Nesvarbu, ar kad atkeršytų, ar kad gyventų... Jis šliaužia ir užmuša savo priešą, tiksliau, jį užmuša likimas. Jis tarsi įgyvendina budistinį aktą.

 

Tikrai esate budistas?

Taip. Esu budistas. Budizmas – ne religija. Bet turiu lamą, priėmiau šventimus, prieglobstį.

 

...ir kuriate filmą apie religinį fundamentalizmą. Ar galite bent teoriškai įsivaizduoti fundamentalistą budistą?

Tai neįmanoma. Žinoma, yra vienuolių, kurie susidegina. Bet jie degina save, o ne kitus! Gal kur nors yra budistų fanatikų, bet tai jau ne visai budizmas. Nors bet kokie fanatikai, gavę ideologijos injekciją, jau nebe krikščionys ir ne musulmonai, jei yra pasirengę sprogdinti kitus žmones.

 

Tačiau Jūsų filmo veikėjas, paprastas rusų mokinukas, gauna tą injekciją ne iš kokio nors „smegenų plovėjo“, o tiesiai iš Biblijos. Jis kalba Biblijos citatomis, o jų šaltinis tiksliai nurodytas ekrane.

Šioje knygoje yra prievarta. Kad įsitvirtintų, religija naudojo metodus, įprastus žmonėms, gyvenusiems prieš du tūkstančius metų. Ir dar anksčiau. Niekas labai nesismulkino – vienus atiduodavo plėšrūnams, kitus kalė prie kryžių... Paskui prasidėjo kryžiaus žygiai. Kiekvienos religijos istorija – tai karų ir piktadarysčių, košmarų, kruvinų skerdynių istorija. Labai retai religija dovanoja taiką, ramybę ir meilę. Ji skiria, o ne suartina žmones. Beje, filme mes nenorime nieko kaltinti. Mes tiesiog norime, kad pasižiūrėję filmą žmonės pradėtų galvoti.

 

Kartais „Mokinys“ skamba kaip manifestas.

Nelaikau jo manifestu. Manifestas visada būna tiesmukiškas ir plakatiškas, jame nėra antro dugno, antrojo plano, interpretacijų erdvės. Kiekvienas mūsų personažas – lyg vilkolakis. Vadinasi, tai ne plakatas. Mūsų filmas – stipri tiesiogiai veikianti istorija. Ji sutirštinta iki grotesko: gaisras viešnamyje per potvynį. Sąmoningas užaštrinimas.

 

Ar galima vadinti „Mokinį“ filmu apie Rusijos švietimo sistemą? Juk neįmanoma suderinti religijos pagrindų su biologija, kaip kad yra pas mus.

Sakoma, kad reikia vaikams pasiūlyti kitą koncepciją, esą paskui tegu patys pasirenka... Mūsų tradicija kyla iš sovietinės klampynės – kaip vaikus mokys moterys, kurios gimė SSRS? Juk mokytojų dauguma – moterys. Mayenburgo pjesėje mokyklos direktorius yra vyras, bet aš supratau, kad mūsų mokykloje jokių vyrų direktorių būti negali. Tik moteris ir dar „Rusijos nusipelniusi mokytoja“. Tokią ir vaidina Svetlana Bragarnik. Ji taip pat sutrikusi, kitokia nei buvo spektaklyje. Ji sutriko, nežino, ko mokyti vaikus. Slapta ji simpatizuoja biologei Krasnovai, bet padaryti nieko negali, nes valdžią mokykloje užgrobė popas.

 

Bet tai juk ne tik apie Rusiją, bet ir apie visą šiuolaikinį pasaulį?

Sprendžiant iš reakcijos Kanuose, filmas suprantamas prancūzams ir italams. Vadinasi, mes atsidūrėme vienuose spąstuose! Europos ekonominė situacija stabilesnė, šie klausimai dar ne tokie aštrūs. Mūsų šalis – skurdi ir turi daug problemų, tad kai kas matyti daug aiškiau.

 

Kartais atrodo, kad Jūs tyčia erzinate valdžią: pastatėte spektaklį, kur vaidina nuogi aktoriai, filmą religijos tema...

O kur pasakyta, kad negalima būti nuogam? Konstitucijoje? Melas ir šventeiviškumas man šlykštūs. Ir nėra nieko blogiau už tylėjimą. Nenoriu meluoti nors sau. Visada prisimenu 4-ąjį dešimtmetį, kai žmones kasdien po vieną vedė žudyti, o visi kiti sėdėjo, tylėjo ir bijojo. Kodėl jie nepuolė, nekibo tiems niekšams į gerklę, kaip padarė Sobiboro konclageryje? Ten daug sukilusiųjų žuvo, bet geriau žūti taip.

 

Tačiau filmas nepatiko ir daugeliui Jūsų bendraminčių.

Todėl, kad kinas – tai veidrodis. Žiūri ir matai save. Ne aš juos siutinu, jie siunta žiūrėdami patys į save.

 

Parengė K. R.

„Mokinys“
„Mokinys“
„Mokinys“
„Mokinys“
„Mokinys“
„Mokinys“