Kinas
Gegužės 16 d. „Skalvijoje“ ir Klaipėdos „Kultūros fabrike“, gegužės 25 d. Kauno „Romuvos“ laikinojoje salėje vyks Lenkų kino klubo ciklo „Jauni ir gabūs. 9-ojo dešimtmečio karta lenkų kine“ peržiūros. Bus parodytas Annos Zameckos debiutinis filmas „Komunija“, pelnęs geriausio metų dokumentinio filmo „Auksinį erelį“, tarptautinių Lokarno ir Varšuvos kino festivalių apdovanojimus. Pateikiame režisierės interviu, išspausdinto žurnale „Kino“ (2016, nr. 12), fragmentus. Su „Komunijos“ autore kalbėjosi Mariola Wiktor.
Dokumentiniame filme svarbiausia yra tema ir herojai. Kaip radote šeimą, kurią matome „Komunijoje“?
Iš pradžių Varšuvos centrinėje geležinkelio stotyje susipažinau su Olios tėčiu Mareku. Visai atsitiktinai. Rinkau medžiagą kitam filmui, kuris taip ir nebuvo pastatytas. 2012-aisiais Varšuvoje vyko Europos futbolo čempionatas. Marekas dirbo bagažo skyriuje. Filmavau bilietų kasas ir pastebėjau užsienio turistą, kuris bandė nusipirkti bilietą, bet nesugebėjo susikalbėti su kasininke. Tada prie langelio priėjo Marekas ir keliomis kalbomis paklausė, kaip jam padėti. Jie pradėjo kalbėtis prancūziškai ir Marekas jam padėjo nusipirkti bilietą. Nufilmavau šią sceną ir susimąsčiau, kas tas žmogus. Po kelių dienų vėl jį sutikau stotyje ir tąkart pasivijau. Paaiškėjo, kad jis moka užsienio kalbų, nes Liaudies Lenkijos laikais prekiavo valiuta ir turėjo susikalbėti su užsienio turistais. Ta proga jis man papasakojo apie savo vaikus – Olią ir Nikodemą. Tas pasakojimas labai sujaudino. Ankstyvo brendimo tema man buvo artima, nes tai ir mano asmeniška istorija.
Sutikti įdomų žmogų ir jo šeimą bei širdžiai artimos temos nepakanka norint sukurti filmą. Kas galiausiai įtikino, kad verta užsiimti šiuo projektu?
Apsisprendžiau praėjus keliems mėnesiams po to susitikimo. Prisimenu pirmą apsilankymą jų namuose prieš ketverius metus. Mareko tada nebuvo, tik vaikai. Olia didžiuliu virtuviniu peiliu pjaustė mėsą. Ji nesinaudojo pjaustymo lenta, darė tai ore, bet buvo matyti, kad turi patirties ir taip daro ne pirmą kartą, nors viskas atrodė gana grėsmingai. Autizmu sergantis Nikodemas pasakojo apie pasaulio pabaigą, nes buvo 2012-ieji. Jis labai tai išgyveno. Tada paklausiau Olios apie mamą. Ji pasakė, kad mama su jais negyvena, bet jei tėtis suremontuos vonią, mama greičiausiai sugrįš. Tą sceną ir tą sakinį, jo intonaciją prisimenu iki šiol.
Medžiagą rinkote daugiau nei metus. Gana ilgai...
Iš pradžių lankydavausi nereguliariai. Reikėjo laiko, kad geriau pažinčiau Mareką ir jo vaikus, o paskui jų mamą Magdą. Po to pradėjau pas juos važinėti su kamera, kad pamatyčiau, kaip jie reaguoja į kamerą. Nikodemas neturėjo jokių problemų. Olia taip pat elgėsi natūraliai, nors atsivėrė ne iškart. Nuo pat pradžių jiems sakiau, kad nežinau, ar filmas bus... Svarsčiau, apie ką jis turėtų būti, kaip papasakoti jų istoriją. Niekuo neįsipareigojau, bet taip pat ir jiems nedariau jokio spaudimo. Man buvo svarbu, kad pažintume, priprastume, pasitikėtume vienas kitu. Turėjau apsispręsti – kursiu filmą, ar ne, o jie – ar nori tame filme dalyvauti.
Nebijojote nesėkmės režisuojant berniuką autistą?
Bijojau, kad per mažai žinau apie autizmą ir galiu pakenkti Nikodemui. Todėl pradėjau lankyti užsiėmimus vaikų autistų tėvams ir globėjams. Tai buvo užsiėmimai su sensorikos elementais. Pavyzdžiui, buvo svarbu suprasti, kaip autistai junta prisilietimą. Juk filmuojant kartais teks parodyti Nikodemui, ką daryti, prisiliesti prie jo, bet sužinojau, kad toks prisilietimas gali jam būti nemalonus. Bendraujant su Olia buvo kita bėda: manyje ji pirmiausia matė suaugusią moterį, o jai labai svarbi motinos figūra. Supratau, kad kai su kamera įeisiu į šios šeimos kasdienybę, gali būti, kad Oliai tapsiu daugiau nei tik režisiere. Todėl turėjau pasikonsultuoti su psichologu, nes būčiau sunkiai susivokusi panašioje situacijoje. Pradėdama filmuoti supratau, kad neišvengsime psichologiškai sudėtingų momentų.
Ar buvo sunku įtikinti Olios ir Nikodemo mamą pasirodyti prieš kamerą?
Iš pradžių ji bijojo, nes nežinojo, ko tikėtis. Susitikome tik po kelių mėnesių. Norėjau, kad ji mane pažintų, juk tai jos vaikai ir kuriu apie juos filmą. Man rūpėjo, kad ji sužinotų mano ketinimus, suprastų, kad jos nesmerkiu. Kai iš namų dingsta vyras, tai beveik normalu, bet kai šeimą palieka moteris, iškart girdėti pasmerkimas, kaltinimai.
Didžioji filmo dalis vyksta mažame bute. Kartu su filmavimo grupe buvote šešiese, kartais net aštuoniese. Kamera taip arti herojų, kad intymumo barjeras turėjo būti pažeistas. Todėl kamera atrodo beveik kaip šeimos narys.
Logistikos požiūriu tai buvo sunku, bet ypač svarbu filmuojant. Toks kameros artumas atskleidžia intencijas, nepalieka erdvės apsimetinėjimui. Filmavimo grupė taip pat turėjo būti atvira tokiai situacijai. Buvo svarbu, kad herojai pajustų, jog elgiamės garbingai, esame nuoširdūs. Tik tada atsiranda tikro artumo galimybė.
Platesne prasme Pirmoji Komunija yra būdas susitaikyti, bet daugeliui vaikų tai ir naujas gyvenimo etapas, gilesnis savęs suvokimas. Tai galima perskaityti ir Jūsų filme.
Džiaugiuosi, kad tai pamatėte. Atvirai sakant, bijojau, kad pavadinimas „Komunija“ bus nelabai... komercinis (juokiasi). Tačiau kovojau už šį pavadinimą, nes man tai nėra filmas apie pasirengimą Pirmajai Komunijai, bet labiau apie bandymą susivienyti šeimai, apie besąlygišką meilę, apie stiprų ryšį, artumo poreikį, apie supratimą, kad turime tik vienas kitą, ir apie tai, kad už visa tai galime sumokėti didžiausią kainą. Čia negali būti tradicinės laimingos pabaigos, bet prarasdama iliuzijas Olia bręsta. Žinoma, filme Komunija pirmiausia yra Olios žengimo į suaugusiųjų gyvenimą metafora, pretekstas papasakoti jos situaciją.
Jūsų kelias į kino režisūrą buvo gana ilgas. Iš pradžių žurnalistika, paskui kultūros antropologija Varšuvos universitete, vėliau Kopenhagos universiteto Antropologijos, kino ir medijų fakultetas. Kada pajutote, kad norite dirbti kine?
Nuo ankstyvos vaikystės užsiėmiau teatru. Iš pradžių vaidinau, paskui režisavau mokyklos draugus. Tačiau pakeliui mečiau mokyklą ir gana ilgai negalėjau rasti savo vietos. Nestojau į kino mokyklą, nes nežinau, ar galima taip paprastai išmokti kino režisūros. Amato, be abejo, galima. Man amatas buvo žiūrėti filmus su sąsiuviniu rankose. Užsirašinėjau, analizavau scenas, montažą, kadravimo būdus. Kodėl studijavau Kopenhagoje? Mėgstu Skandinaviją, tenykštę atmosferą, Dreyerio, Bergmano kiną. Norvegijoje turiu beveik šeimą, Danijoje – draugų.
Parengė K. R.
