Prieš Martino Scorsese’s filmą „Paskutinis Kristaus gundymas“ (LRT Kultūra, 6 d. 21 val.) jo pasirodymo metais skirtingose šalyse buvo rengiamos demonstracijos ir kitokios akcijos, režisierius buvo kaltinamas įžeidęs religinius jausmus. Po viso to Scorsese net pareiškė, kad joks jo filmas neturėjo tokios galingos ir nieko nekainavusios reklamos. Režisierius sakė, kad filmas – „tai mano tikėjimo aktas, kuriame stengiuosi išsiaiškinti dieviškumą Jėzaus – žmogaus, su kuriuo galima atsisėsti prie stalo papietauti“.
Tai vienas kontroversiškiausių filmų, pasipriešinęs saldžiam belyčio Jėzaus iš bažnytinių paveikslėlių įvaizdžiui. Jo pagrindas – Evangeliją reinterpretuojantis 1951-aisiais pasirodęs Nikoso Kazantzakio romanas, kuriame Jėzus Kristus yra labiau žmogus nei Dievo sūnus. Todėl didžiausias jo gundymas bus paprastas gyvenimas su mylima moterimi. Ekranizuoti romaną Scorsese svajojo seniai, tačiau kino studijos bijojo skandalingo projekto. Rizikos ėmėsi „Universal Pictures“, tačiau ji iškėlė sąlygą: už tai, kad studija finansuos „Paskutinį Kristaus gundymą“, Scorsese turėjo pasižadėti sukurti komercinį filmą – tai buvo garsaus film noir „Baimės iškyšulys“ perdirbinys, pasirodęs ekranuose 1991-aisiais.
1988-aisiais „Paskutinio Kristaus gundymo“ tikrąją vertę užgožė skandalas, tačiau žiūrint iš praėjusio laiko perspektyvos tai vienas originaliausių režisieriaus filmų, jis garbingas, nekonjunktūriškas, kupinas neseniai mirusio Michaelio Ballhauso įtaigiai nufilmuotų ekspresyvių scenų, drąsiai keliantis klausimus apie žmogaus esmę, tikėjimą, dieviškumą ir meilę. Šie klausimai vis dar jaudina režisierių, juk neatsitiktinai jie skamba ir šiemet pasirodžiusiame filme „Tyla“.
Willemo Dafoe suvaidintas Jėzus Kristus yra Judėjos dailidė. Jis gyvena iš to, kad gamina kryžius, ant kurių Romos valdžios atstovai nukryžiuoja nusikaltėlius. Jėzų lanko vizijos ir balsai – jis supranta, kad yra išrinktasis, tik nežino, Dievo ar šėtono. Jėzus turi kovoti su pagundomis, baime, depresija, neviltimi, abejonėmis, geismu. Judas (Harvey Keitel) smerkia savo draugą Jėzų, kad šis bendradarbiauja su pavergėjais. Norėdamas suprasti, kas yra iš tikrųjų, Jėzus išsirengia į kelią...
Vokiečių režisieriaus Detlevo Bucko filmas „Kaip išmatuoti pasaulį“ (LRT, 10 d. 22.50) – taip pat ekranizacija. Danielio Kelhmanno romanas apie du garsius XIX a. vokiečių mokslininkus Aleksandrą von Humboldtą (1769–1859) ir Carlą Friedrichą Gaussą (1777–1855) sulaukė didelio skaitytojų susidomėjimo, nors biografiniai romanai apie mokslininkus – ne pats dėkingiausias žanras. Aristokratas von Humboldtas nuo mažens svajojo apie keliones, tačiau tapo ne tik keliautoju, bet ir mokslininku enciklopedistu, padėjusiu ne vienos mokslo srities pagrindus. Skurdžioje šeimoje gimęs Gaussas būtų pakartojęs tėvų likimą, jei ne įžvalgus mokytojas, pastebėjęs berniuko gabumus ir „pramušęs“ jam stipendiją. Gaussas visą gyvenimą praleido Braunšveige ir Getingene, bet tai jam nesutrukdė tapti vienu didžiausių pasaulio matematikų. Abu filmo veikėjai susitiko 1828 m. Berlyne, policijos nuovadoje, į kurią pateko atsitiktinai tapę, kaip dabar pasakytume, protesto akcijos dalyviais.
Komedijų ir erotinių scenų kūryboje nevengiantis bei gana natūralistiška fantazija apdovanotas Buckas – tikrai ne koks nors Terry Gilliamas, bet į biografinio filmo žanrą jis atnešė ne visai naują, tik gana pamirštą mintį, kad genijus – nebūtinai nuobodus žmogelis, kuriuo reikia žavėtis, ir ne keistuolis ar net išsigimėlis. Jis tiesiog genijus. Turiu pasakyti, kad Bucko požiūris į Kantą nuvylė, bet gal mokykloje būsimo režisieriaus santykiai su didžiuoju filosofu nesusiklostė ir „Kaip išmatuoti pasaulį“ pasirodė gera proga jam atkeršyti?
LRT Kultūra „Elito kine“ (10 d. 22.45) pratęs Miguelio Gomeso „Tūkstančio ir vienos nakties“ trilogiją. Antroji dalis vadinasi „Apleistoji“. Režisierius yra prisipažinęs: „Dalį filmo kūriau pagal vienas taisykles, antrą dalį, kuri yra lyg atskiras filmas, – pagal kitas. Pirmoji dalis juda iki tam tikro momento, po kurio ji jau nebegali tęstis: jai reikia, kad prasidėtų antrasis filmas. Antroji dalis perkuria tai, ką jau matėte, pirmoji veikia tai, ką pamatysite toliau. (...) Pats sau buvau panašus į architektą, kuris stato didelio namo dalis, nežinodamas, kokia bus jo struktūra. Tai buvo labai pagavu, bet labai sudėtinga, nes veikėme beveik aklai, nematydami visumos. Paprasčiausiai filmavome sau įdomias istorijas, negalvodami apie struktūrą. (...) Baigdamas montuoti filmą supratau, kad turime medžiagą, iš kurios galime sukurti tris visiškai skirtingas kinematografines patirtis. Jei pagrindinis filmo herojus – Portugalija ir portugalų tauta, personažus galima sudėlioti į tris lygmenis. Pirmoji dalis vadinasi „Nerimas“, visi jos veikėjai tikrai apimti nerimo, filmas – pats dinamiškiausias iš trijų. Antroje dalyje daugiausia melancholijos ir nevilties, šios dalies veikėjai beviltiškai nelaimingi. O trečiasis filmas panašus į ankstesnįjį mano filmą „Tabu“. Tai dviejų bendruomenių enciklopedija – išgalvotos ir realios, nors jos abi atrodo gana irealios.“ Manau, kad pastaroji citata gana tiksliai apibūdina ambicingų šių dienų kūrėjų požiūrį į kiną, kuris pas mus ir vadinamas elitiniu.
Jūsų – Jonas Ūbis
