Garsiausias brolių Taviani filmas – 1977 m. Kanuose „Auksine palmės šakele“ apdovanotas „Tėvas šeimininkas“ (LRT Kultūra, 29 d. 21 val.) – paradoksaliai įsilieja į Lietuvoje vykstančias diskusijas apie švietimo sistemos reformą, nes primena pas mus nežinomo, bet italų kinematografininkų (ypač Piero Paolo Pasolini) gerbiamo filosofo neomarksisto Antonio Gramsci (1891–1937) idėjas. Šis teigė, kad permainos pasiekiamos ne revoliuciniu keliu, tai yra ilgas procesas kuriant kultūrinę hegemoniją – bendrą intelektualus ir paprastus žmones jungiančią lūkesčių ir idėjų platformą. Gramsci sekėjai tikėjo, kad pažangos galima pasiekti tik einant visuotinės edukacijos keliu.
„Tėvas šeimininkas“ – italų mokslininko lingvisto Gavino Ledos autobiografijos ekranizacija. Jo herojus – Sardinijos piemens sūnus, kuris iki aštuoniolikos metų nemokėjo ne tik skaityti ir rašyti, bet ir bendrauti. Tėvas (Omero Antonutti) neleidžia jam lankyti mokyklos ir verčia dirbti sunkius ūkio darbus. Gavino vaikystė ir brendimas – nuolatinė baimė, vienatvė, tėvo smūgiai, pažeminimas ir tylėjimas. Vienintelis monotoniško gyvenimo malonumas – zoofilija ir grojimas akordeonu. Taviani mitologizuoja ir supoetina Gaviną supantį pasaulį – avys, skurdi buitis, alyvmedžių giraitės ir kraujo keršto motyvas – viskas prisodrinta biblinių alegorijų. (Beje, kraujo keršto temą į filmą atneša aktorius Stanko Molnaras, ankstesniame Taviani filme suvaidinęs Alonzanfaną.)
Aštuoniolikos metų atsidūręs kariuomenėje analfabetas (Saverio Marconi) didvyriškai mokosi rašyti ir skaityti. Jam padeda Čezarė, kurį suvaidino režisierius Nanni Moretti. Vėliau Gavinas studijuos kalbos mokslus ir į kaimą nebesugrįš. Gaila, kad dingo originalus filmo pavadinimas „Padre padrone“ (taip filmas buvo rodomas ir sovietmečiu), nes kartu su juo dingo ir žodžių žaidimas, kai herojus mokosi žodžių, prasidedančių „p“ raide. Juk neatsitiktinai viena svarbiausių filmo temų yra kalbos atradimas.
Pats Leda pasirodo filmo pradžioje, kad įteiktų tėvą vaidinančiam aktoriui lazdą – valdžios simbolį. Tokia literatūriška pradžia svarbi: viena vertus, ji patvirtina filmo įvykių autentiškumą, tačiau kartu ir pabrėžia pasakojimo universalumą, nes filme rodoma brendimo drama, patriarchato pragaras, atsiranda Edipo komplekso motyvas. Paradokumentinis, net, sakyčiau, neorealistinis filmo stilius išsaugo pagrindinio veikėjo dualizmą – jis yra ir pasakotojas, ir kartu tarsi stebi save iš šalies. Toks pasakojimo būdas leido režisieriams priartėti prie filosofinio esė apie dviejų kultūrų susidūrimą.
Gegužės 3 d. (21 val.) LRT Kultūra rodys Miguelio Gomeso trilogijos pirmąją dalį „Tūkstantis ir viena naktis. 1 dalis. Neramioji“ (2015). Tai puiki proga palyginti bei pasvarstyti, kaip per kelis dešimtmečius pasikeitė ta Europos kino kryptis, kuri vadinama kinu intelektualams ir sinefilams, kuriai priskiriami ir broliai Taviani. Portugalų kino kritikas ir režisierius Gomesas – dabartinių sinefilų numylėtinis, Kanuose „Tūkstantis ir viena naktis“ apdovanota kritikų prizu. Trilogija pasakoja apie ekonominės krizės ištiktą Portugaliją. Gomesas filme supina skirtingus pasakojimus, žanrus, kino rūšis. Pirmosios dalies herojais tapo dokumentiškai nufilmuoti bedarbiai ir undinės, kalbantis gaidys, su bitėmis kovojantis valstietis, stebuklinga erekcija apdovanoti politikai... Pasitelkęs, sakyčiau gana specifišką humoro jausmą, iš visų tų neįprastų istorijų Gomesas kuria mozaiką, kurios visuma taps aiški tik pasižiūrėjus visas tris dalis.
Viename interviu, paklaustas, ar norėjo filme suartinti šiuolaikinį pasaulį ir Artimųjų Rytų kultūrą, Gomesas sakė: „Apskritai „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakos kilo ne iš Artimųjų Rytų, didžiausią įtaką joms turėjo Indija... „Tūkstantyje ir vienoje naktyje“ man patinka tai, kad nors pasakos ir susijusios su tam tikro periodo arabų liaudies kultūra, daugelį istorijų sukūrė vertėjai. Pavyzdžiui, Aladiną, iš visko sprendžiant, pridėjo vertėjas. Mane domino, kaip knygoje įsivaizduojamas pasaulis „išrandamas“ iš kasdienybės – juk įsivaizduojama niekad nebūna sukurta iš nieko, neatsiranda tuščioje vietoje. Įsivaizduojama kyla iš konkretaus laikotarpio ir konkrečios visuomenės gyvenimo patirties. Būtent to mes ir norėjome – parodyti, kas vyksta Portugalijoje, suteikti balsą sudėtingo likimo žmonėms. Pavyzdžiui, moteris, kurios gaidys buvo patrauktas į teismą: ji pati vaidina filme savo patirtą istoriją. Dar aš norėjau parodyti daugiakultūrę visuomenę, kurioje mes gyvename. Todėl filme skamba kinų kalba. Dabar Portugalijoje gyvena žmonės iš viso pasaulio. Pasaulis tapo mažas.“
Savaitgaliais mėgstu žiūrėti detektyvus – jie padeda atsikratyti įtampos. Tikiuosi, kad toks bus „Eik su manimi“ (LNK, šįvakar, 28 d. 01.20), kurį JAV 2015 m. sukūrė švedas Danielis Alfredsonas, tėvynėje ekranizavęs dvi Stiego Larssono „Millenium“ trilogijos dalis. „Eik su manimi“ nukels į niūrų Amerikos užkampį. Į jį po motinos mirties grįžta Julios Stiles herojė. Jauna moteris susiranda darbą, bet ją ima persekioti toks Blekvėjus. Visi atsisako padėti Lilianai, net policija. Tada ji kreipiasi į seną miškininką ir jo draugą. Šį vaidina Anthony Hopkinsas. Liliana ir jos padėjėjai liks akis į akį su nusikaltėliu.
Johno Maddeno sukurto trilerio „Skola“ (LRT, 3 d. 22.50) veiksmas prasideda 1997 m., kai buvę „Mossad“ agentai Reičel (Helen Mirren, jaunystėje – Jessica Chastain) ir Stefanas (Tom Wilkinson, jaunystėje – Marton Csokas) gauna šokiruojančios informacijos, esą Ukrainoje atsirado žmogus, vadinantis save „Chirurgu“. Kartu su Davidu (Ciaran Hinds, jaunystėje – Sam Worthington) Reičel ir Stefanas Izraelyje laikomi didvyriais, nes 1965–1966 m. Rytų Berlyne jų grupei pavyko susekti, pagrobti ir nužudyti „Chirurgu“ pramintą Birkenau konclagerio sadistą gydytoją – karinį nusikaltėlį Diterį Fogelį (Jesper Christensen). Tada rizikinga ir daug asmeninio indėlio pareikalavusi jų misija baigėsi didžiule oficialia sėkme. Tačiau nauja informacija gali pakenkti „Mossad“ prestižui, todėl agentai privalo grąžinti praeities skolas, nors 1966-aisiais jie vadovavosi patriotiškais ir garbingais ketinimais. Reičel vyksta į Ukrainą...
Filmu „Įsimylėjęs Šekspyras“ išgarsėjusio Maddeno „Skola“ – 2007 m. Izraelio režisieriaus Assafo Bernsteino filmo perdirbinys. Bernsteinui svarbi buvo veikėjų psichologija, Maddenui – dinamiškas veiksmas, gal todėl jo filmo siužeto aplinkybės kelia daug nereikalingų klausimų.
Jūsų – Jonas Ūbis
