AtgalATGALĮ titulinįĮ PRADŽIĄSpausdintiSPAUSDINTI

Ritualai ir riestainiai

Krėsle prie televizoriaus

Jonas Ūbis
Nr. 15 (1209), 2017-04-14

Pervertęs velykines lietuviškų televizijų programas išsigandau, kad jos kelia pavojų gyvybei – toks saldžios ir beviltiškai kičinės tautinės estrados kiekis per kelias švenčių dienas gali susargdinti ir sveiką organizmą, ką jau kalbėti apie BTV pirmadienio (17 d.) nesusipratimą, kai nuo 10.10 iki 20.50 tauta galės grožėtis Mantu Stonkumi laidoje „Su cinkeliu“. Tačiau toks „ritualinis“ programų sudarytojų požiūris į šventes atspindi ir lietuvišką religingumą – jame taip pat dominuoja ne tikėjimas Dievu, o tradicijos, ritualai, įpročiai. Švęsti Velykas ar kitas religines šventes vis dažniau prilygsta apsilankymui kad ir Kaziuko mugėje, kur taip pat galima pabrėžti ištikimybę tradicijoms, pavyzdžiui, nusiperkant verbų ar riestainių. Lietuviai dabar turi dvi ideologijas – šiaudinį patriotizmą ir kulinariją. Jos abi gerai dera prie vaišėmis nukrauto švenčių stalo.

 

1932 m. iš savo tautiečių veidmainystės filme „Budiu, išgelbėtas iš vandenų“ šaipėsi Jeanas Renoiras. Nusiskandinti nusprendusį Paryžiaus klošarą Budiu filme išgelbsti knygyno savininkas Lestigua. Tačiau priglaudęs pas save valkatą ir kaimynų akyse tapęs kilnumo įsikūnijimu, Lestingua net nepastebės, kaip kaprizingasis Budiu ims keisti jo šeimos gyvenimą. Renoiro filmas sulaukė ne vieno perdirbinio, LRT (17 d. 22.40) parodys 2005 m. pasirodžiusį Gerard’o Jugnot „Budiu“. Veiksmas perkeltas į mūsų laikus, tad Budiu (Gerard Depardieu) gelbėja jau paties Jugnot suvaidintas galerijos savininkas, kurio namuose pilna problemų. Manau, įvairiuose bėdų turguose mėgstantiems savo gerumą demonstruoti lietuviams filmas bus visai aktualus.

 

Iš gausybės saldžių religinių reginių, be abejo, išsiskirs italų režisierės Lilianos Cavani filmai apie Pranciškų Asyžietį. LRT Kultūra (15 d. 21 val.) parodys 1989 m. režisierės sukurtą „Pranciškų“, kuriame pagrindinius vaidmenis sukūrė tada maištautojo aureolę nešiojęs Mickey Rourke’as. LRT (19 d. 22.50) pradeda rodyti 2014 m. Cavani dviejų dalių televizijos filmą „Pranciškus Asyžietis“ – jame vaidina taip pat maištininkų vaidmenimis išgarsėjęs lenkas Mateuszas Kościukiewiczius.

 

Cavani išgarsėjo 1975 m., kai ekranuose pasirodė daugumą papiktinęs „Naktinis portjė“, rodęs sadomazochistinę konclagerio kalinės ir esesininko meilę. Bet tada didysis Alberto Moravia, man regis, ištarė iki šiol aktualią frazę: „Liliana Cavani – viena iš nedaugelio italų menininkių, suvokiančių, kad Europa nusirito į sadomazochistinę fašizmo duobę.“ Cavani 1959 m. Bolonijos universitete baigė klasikinės literatūros studijas ir netrukus įstojo į legendinį „Centro Sperimentale di Cinematografia“. Ji priklauso italų kūrėjų lūžio kartai, kuri jautėsi atsakinga už civilizacijos raidą, ieškojo nuo institucijų nepriklausomų autoritetų. Dalis jų įkvėpimą rado ne marksizme, o apie 6–7-ąjį dešimtmečius popiežiaus Jono XXIII atnaujintoje katalikybėje. Būtent ši karta ir tiesė kelią 1968-ųjų maištininkams. Kinas buvo politiškas, nors kūrėjai polemizavo ne su vyriausybėmis, o su jų vertybių sistema ir kalba.


Cavani sukūrė tris filmus apie šv. Pranciškų – pirmąjį dar 1966 metais. Tai buvo jos debiutas kine ir iki šiol laikomas vienu svarbiausių 1968-ųjų maištą įkvėpusių filmų, sulaukęs net svarstymų parlamente. Pasak režisierės, šv. Pranciškus – svarbiausias Bažnyčios istorijoje intelektualas. Cavani mano, kad poezija ir meilė gyvūnams neišsemia šv. Pranciškaus refleksijų. Popiežius Pranciškus iš naujo atskleidė jo mokymo socialinį lygmenį. Cavani įsitikinusi, kad šis popiežius suprato, jog šiais laikais reikia atsigręžti į didžiausią, integralų intelektualą, matantį daiktus tokius, kokie jie yra, ir bandantį siekti permainų.

 

Beje, dabartinis popiežius yra prisipažinęs, kad Cavani „Pranciškus“ – vienas mėgstamiausių jo filmų. Lotynų Amerikoje šis filmas įkvėpė išsilaisvinimo teologiją. Kita vertus, kiekvienas Cavani filmas (jų sukūrė per dvidešimt – vaidybinių ir dokumentinių) yra apie individo ir visuomenės skilimą. Apie nepriklausomybę ir kainą, kurią moka norintis gyventi pagal savo prigimtį.


Per šventes bus ir dar keli filmai sinefilams. Filmą „Žmogus, kuris tapo karaliumi“ (TV1, 16 d. 18.35) 1995 m. sukūrė vienas didžiųjų Holivudo klasikų Johnas Hustonas. Pagal Rudyardo Kiplingo apsakymą kurtas filmas pasakoja apie du britų kareivius (Seanas Connery ir Michaelas Caine’as), kurie varganiems Azijos užkampio gyventojams įrodo savo dievišką kilmę ir tampa valdovais.


Kinotyrininko Kento Joneso dokumentinis filmas „Hitchcockas ir Truffaut“ (LRT Kultūra, 19 d. 21 val.) pasakoja apie 1962 m. įvykusį ypatingą susitikimą, kai „Cahiers du cinéma“ kritikas ir Naujosios bangos režisierius François Truffaut susitiko su savo garbinamu Alfredu Hitchcocku, o jų pokalbiai tapo knyga. Truffaut tikslas buvo įrodyti, kad Holivude geru amatininku laikomas Hitchcockas yra didis režisierius ir novatorius, pakeitęs XX a. kultūrą. Jo knyga ne tik pakeitė požiūrį, bet ir suformavo naują žanrą – pokalbiai su režisieriais dabar dažni. Joneso filmas nepasako nieko naujo, bet tikrai sukelia norą iš naujo pasižiūrėti Hitchcocko filmus.


Maxo Färberböcko „Moteris Berlyne“ (LRT, 20 d. 22.50) sukurtas pagal 6-ajame dešimtmetyje Vakarų Vokietijoje anonimiškai išleistą autobiografinę vokiečių žurnalistės Martos Hillers knygą.

 

Veiksmas nukels į 1945-ųjų Berlyną. Vokiečiai pralaimėjo karą, jų moteris prievartauja ir žudo nugalėtojai – sovietų kariai. Labiau patyrusios moterys įsigyja „globėjų“, bet galiausiai reikės sugrįžti į normalų gyvenimą, kai teks susitaikyti ir su pralaimėjimu, ir su pažeminimu. Hillers knyga pasirodė anonimiškai, nes pokario Vokietijoje jos tema buvo tabu. Nina Hoss meistriškai suvaidino trisdešimtmetę berlynietę, kuri net surado jėgų pamilti rusų karininką (Jegenijus Sidychinas), bet filmas vis dėlto palieka melodramatiško reginio įspūdį.

 

Jūsų – Jonas Ūbis

Į viršųĮ VIRŠŲ