Kinas
Kai skaitau garsių režisierių interviu, visada atkreipiu dėmesį, kaip jie pasakoja apie perskaitytas knygas. Pagarbų pavydą sukelia Pedro Almodovaro literatūrinės įžvalgos ar Steveno Soderbergho per metus perskaitytų knygų sąrašas. Režisieriai ieško įkvėpimo knygose ir poezijoje. Jimo Jarmuscho „Patersonas“ įrodė, kad eilės gali tapti nuoroda, kaip suvokti filmo esmę. Šį skaidrų filmą galima interpretuoti įvairiai, nes jis priartėja prie eilėraščio, kurį kiekvienas suvoks savaip, ištarmės. Naujame „Kine“, kurio viršelį papuošė Adamas Driveris, „Patersono“ interpretaciją siūlo Aistė Račaitytė. Perskaičius Santos Lingevičiūtės straipsnį „Ir vėjas, ir lietus“ apie Abbasą Kiarostami, taip pat akivaizdu, kokia svarbi šiam Irano kūrėjui buvo persų poezija. Lingevičiūtė išsamiai aptaria Kiarostami kūrybos stiliaus ir formos ypatybes, bet kartu padeda suvokti jo filmų unikalumą, gimstantį ties vaizdo ir žodžio riba: „Abbaso Kiarostami žiūrovas turi būti kantrus, kad po truputį suvoktų, kas slypi už iš pažiūros gražių vaizdų. Arba, kaip sakė pats režisierius, nebūtina suprasti (kaip tradicinį vyraujančios krypties kiną), svarbiausia mėgautis, kaip kad mėgaujamasi poezija arba muzika.“
Kiarostami retrospektyvą šiemet parengė „Kino pavasaris“, kurio programa žurnale pristatoma gana išsamiai. Antroji festivalio retrospektyva skirta Davidui Lynchui – apie jo kūrybą straipsnyje „Būti nusikaltimo bendrininku, arba Vedami pasąmonės keliais“ rašo Račaitytė. Ji nori išsiaiškinti Lyncho filmų paveikumo paslaptį: „Režisieriaus filmuose tikrojo pasakojimo liniją sunku atskirti nuo sapnų ir vaizdais perteikiamos pasąmonės srautų, kuriuose netrūksta keistų, magiškų žmonių ir reiškinių, tačiau jo kūryba mažai ką turi bendra su fantastika. Kartu jo filmai ir nepaprastai realistiški, tyrinėjantys žmoniškumo ribas netradiciniu požiūriu ir atliepiantys daugelio vidines peripetijas.“ Douglaso Gordono filmą „Neturėjau kur eiti“ apie dar vieną unikalų menininką Joną Meką recenzuoja Lukas Brašiškis.
„Kino pavasaris“ pristatys ir naujų lietuviškų filmų. „Kinas“ pakalbino dviejų autorius: vaidybinio filmo „Šventasis“ režisierių Andrių Blaževičių kalbina Ieva Kotryna Skirmantaitė, debiutuojantį dokumentinio filmo apie Ozo kino salės vadovą Valdą Isoną „Holivudas pasiūlė per mažai“ autorių Rimantą Oičenką – Dovilė Grigaliūnaitė. Dalį filmų, kuriuos Mantė Valiūnaitė aprašo įspūdžiuose iš Berlyno kino festivalio „Šįkart be konjunktūros“, taip pat netrukus pamatysime „Kino pavasaryje“.
Pavasarinis „Kinas“ siūlo ir daugiau įsimintinų portretų. Gediminas Kukta pristato mums vis dar menkai žinomą ispanų režisierių Albertą Serra. Pasak Kuktos, jis „dekonstruoja mitus, nutrindamas nuo garsių asmenybių ir personažų bet kokias prasmines apnašas. Režisierius paverčia jas figūromis, kurias stumdo po bekraščius laukus ir negyvenamas dykumas arba, priešingai, prikausto prie mirties patalo, tačiau abiem atvejais nesiūlo jokio istorinio pasakojimo. Kaip, beje, ir pasakojimo tradicine šio žodžio prasme.“
Šalia tokių maištingų bet kokių taisyklių griovėjų Ramūno Pronckaus straipsnio „Mįslinga šypsena ir energija apdovanoti broliai“ herojai Benas ir Casey Affleckai atrodys gana pilkai. Tačiau Pronckus teigia, kad jų „kelias į šlovę buvo ilgas, sudėtingas, kupinas duobių ir pavojų“, ir pateikia daug įtikinamų argumentų.
Affleckų istoriją žurnale pratęsia filmų recenzijos, nes jų filmai, kitaip nei Serra ar Kiarostami, visada atsiduria kino teatrų repertuare. Grigaliūnaitė recenzuoja Mios Hansen-Løve filmą „Ateitis“, Živilė Pipinytė – Kennetho Lonergano „Mančesterį prie jūros“ ir Damieno Chazelle’o „Kalifornijos svajas“, Neringa Kažukauskaitė – François Ozono „Francą“, Kukta – Martino Scorsese’s „Tylą“. „Namų kine“ Pronckus aptaria geriausio užsienio kalba sukurto filmo „Oskarą“ šiemet pelniusį Asgharo Farhadi „Komivojažierių“, Toddo Phillipso „Karo šunis“, Tomo Fordo „Naktinius gyvulius“ ir Shane’o Blacko „Kietus bičus“.
Lietuviškoji „Kino“ dalis skirta ir kino teatruose jau rodomiems, ir būsimiems filmams. Laima Kreivytė recenzuoja Linos Lužytės filmą „Amžinai kartu“, Elena Jasiūnaitė – Donato Ulvydo „Emiliją iš Laisvės alėjos“, Ilona Vitkauskaitė – Emilio Vėlyvio „Zero III“. „Filmavimo aikštelės“ rubrika pristato Ukrainoje kuriamą naują Šarūno Barto filmą. Lina Kaminskaitė-Jančorienė ir Jasiūnaitė žurnalui užrašė unikalius Roberto Verbos filmo „Šimtamečių godos“ garso režisierės Ivenijos Jakštaitės prisiminimus.
Jūsų – Jonas Ūbis
