AtgalATGALĮ titulinįĮ PRADŽIĄSpausdintiSPAUSDINTI

Saldainiai su pipirais

Krėsle prie televizoriaus

Jonas Ūbis
Nr. 10 (1204), 2017-03-10

Pedro Almodovaras taip apibūdino 1993 m. sukurtą filmą „Kika“ (LRT Kultūra, 16 d. 23 val.): „Kikoje“ yra daugybė žanrų, bet jie ten daug pavojingesni nei kituose mano filmuose. „Kika“ – kaip užnuodytas saldainis. Trys ketvirtadaliai filmo – tai dražė su pipirais, paskutinė jo dalis – gryni nuodai.“ Savo laiku filmas apie gerąją grimuotoją, kurią supa įtartini arba baisūs vyrai, sukėlė daug diskusijų. Įdomu, kaip jis atrodo dabar, kai daugybė Almodovaro griautų tabu jau visai nebe tabu, o tik socialinių tinklų daugiažodžiavimų pretekstas.

 

Brolių Ethano ir Joelio Coenų 1994 m. filmas „Hadsakerio patikėtinis“ (LRT Kultūra, 11 d. 21.40) taip pat sukėlė amerikiečių kritikų nepasitenkinimą. Toddas McCarthy rašė: „Hadsakerio patikėtinis“ – be abejo, viena įkvėpčiausių ir techniškai tobuliausių kada nors naujojo Holivudo sukurtų senojo Holivudo kino stilizacijų. Tačiau vis dėlto tai tik stilizacija, nes viskas brolių Coenų filme primena stebuklingą, bet dirbtinį vintažinio meniu sudedamųjų ingredientų rinkinį, paliekantį skylę viduryje, kur turėtų būti nors truputis jausmų ir kas nors žmogiška.“ McCarthy priekaištavo, kad „Hadsakerio patikėtinį“ žiūri kaip Franko Capros filmą su Prestono Sturgeso herojumi ir Howardo Hawkso parašytais dialogais. Esu visų šių išvardytų režisierių gerbėjas, todėl Coenų filmas man suteikė didelį malonumą. Coenų stilizacijose visada slypi gili vieno ar kito žanro, kino istorijos tarpsnio analizė ir kartu tiesa apie tuos stilizuojamus filmus žiūrėjusią visuomenę. Gal tai ir erzina amerikiečius, kurie klasikiniam Holivudui pirmiausia jaučia nostalgiją? O gal juos erzina, kad dažnai itin juodą Coenų humorą geriau supranta europiečiai?

 

Kuris aktorius nenori pats kurti filmų? Šiai pagundai neatsispyrė ir Robertas De Niro, 2006-aisias Berlyno kino festivalyje pristatęs savo filmą „Patikimas piemuo“ (TV1, šįvakar, 10 d. 22.55), kurio režisūrinė versija truko net 167 minutes. Tai pasakojimas apie talentingą jaunuolį Edvardą Vilsoną (Matt Damon), Jeilio universiteto absolventą, kuris Šaltojo karo metais pradeda dirbti ką tik sukurtoje CŽV. Jis kopia karjeros laiptais ir darosi vis įtaresnis, kol galiausiai visai nutolsta ir nuo artimųjų, ir nuo žmogaus, kuriuo kadaise buvo pats. Dauguma filmo personažų turi realius prototipus, jis prismaigstytas istorinių faktų, vaidina daug garsių aktorių, tarp jų Angelina Jolie ir pats De Niro.

 

Jonathanas Daytonas ir Valerie Faris tais pačiais 2006-aisiais sukūrė žavią komediją „Mažoji mis“ – šiltą pasakojimą apie negražią mergaitę, kurią tėvai verčia dalyvauti grožio konkurse. Pamatyti kitų jų filmų iki šiol nepavyko, todėl teks kovo 11-osios naktį žiūrėti TV3 (00.25), mat ši televizija rodys vėlesnį Daytono ir Faris filmą „Rubė Sparks“ (2012). Jo herojus – jaunas rašytojas Kelvinas (Paulas Dano dar neprimena „Karo ir taikos“ Pjero Bezuchovo), patiriantis kūrybos kančias ir galvojantis, kad niekas jo negali pamilti, nebent tik šuo. Kelvinas sugalvoja idealią merginą Rubę, kuri po savaitės ima ir įsitaiso ant rašytojo sofos.

 

Kažkas pavadino „Rubę Sparks“ hipsterišku Pigmaliono mito variantu. Filmas pilnas intelektualių užuominų (šuo plėšo J.D. Salingerio romaną „Rugiuose prie bedugnės“, merginos vardas ir pavardė – nuoroda į Lee Harvey Osvaldo žudiką, ją suvaidino filmo scenarijaus autorė Zoe Kazan, kurios senelio filmą „Krantinėse“ neseniai rodė LTV Kultūra, ir pan.). Trumpai tariant, bus kuo pasimėgauti, ypač turint omenyje, kad antrame plane pasirodo Steve’as Cooganas, Antonio Banderasas ir Annette Bening, o kalbos apie trapias meno ir tikrovės ribas populiarios jau ne vieną šimtmetį. Apskritai, protingų ar intelektualių herojų, ypač lietuvių televizijose, niekad nebūna per daug.

 

Pirmadienį iš LRT vakaro žinių patyriau, kad socialiniai tinklai aistringai diskutuoja apie picą su ananasais. Vieniems ji patinka, kitiems ne, todėl šiai naujienai aptarti žiniose buvo skirta daug brangaus laiko. Kaip supratau, ši svarbi problema jaudina plačias lietuvių mases, aptarinėjančias dar ir kitą svarbią problemą – Kaziuko mugės kainas. Todėl siūlau atsiliepti į LRT kvietimą – 15 d. 22.50 pasižiūrėti Sarah Levy televizijos filmą „Daktaro Blanšo klinika“ (2014). Manau, bus apie ką padiskutuoti bei įsiklausyti, apie ką kalbasi filmo personažai – XIX a. menininkai, slepiantys nuo visuomenės savo beprotybę. Ligos ir gydytojai – visų mėgstama tema, pasižiūrėkite, kiek atsirado laidų, aiškinančių, kaip taisyklingai sirgti. Laetitios Colombani filmo „Myli, nemyli“ (LRT, 12 d. 21.55) veikėja Anželika (Audrey Tautou) mokosi dailiųjų menų akademijoje ir dirba bare. Ji įsimyli kardiologą. Šis turi žmoną, kuri laukiasi kūdikio, ir kaltinamas pacientės, mirusios gana keistomis aplinkybėmis, užpuolimu. Nepagydoma liga bei kitas šuo sujungs ir sentimentalaus lietuvių mėgstamo filmo – Cesco Gay’aus „Trumano“ (LRT Kultūra, 15 d. 21 val.) veikėjus.

 

Kino privalumas visada buvo tas, kad net nerimtais laikomų žanrų filmai gali įtikinamai prabilti apie svarbias problemas. Geras pavyzdys – Gerard’o Oury 1982 m. komedija „Asų asas“ (TV1, 11 d. 15.10). Jos herojus – buvęs Pirmojo pasaulinio karo lakūnas Džo (Jean-Paul Belmondo) – 1936-aisiais išsirengia į olimpiadą, kuri vyksta Berlyne. Čia jam teks gelbėti berniuką iš gestapo nagų, sutikti gražuolę žurnalistę (Marie-France Pisier). Istorija paprasta, bet filmo pasvarstymai visai aktualūs. Kad ir toks dialogas: „Aštuoniasdešimt procentų. Trisdešimt aštuoni milijonai vokiečių balsavo už Hitlerį.“ – „Manai, kad jei už jį balsavo trisdešimt aštuoni milijonai, tai jis jau ir ne idiotas?“

 

Jūsų – Jonas Ūbis

Į viršųĮ VIRŠŲ