„Mano širdis yra prancūziška, bet šikna – tarptautinė“, – pasakė prancūzų aktorė Arletty, kai išlaisvinus Prancūziją jai buvo priekaištaujama dėl okupacijos metais užmegzto meilės romano su „Luftwaffe“ leitenantu Hansu-Jürgenu Soehringu. 2015 m. Arnaud Sélignaco sukurtas televizijos filmas „Arleti. Pasmerkta aistrai“ (LRT, kovo 1 d. 22.50) pasakoja apie Arletty (Laetitia Casta) romaną su Soehringu (Ken Duken) ir biseksualios aktorės ryšį su kunigaikščio d’Harcourt’o žmona Antoinette Gérard (Marie-Josée Croze).
1971 m. pasirodžiusioje autobiografijoje „Gynyba“ Arletty šaipėsi iš mylimojo vokiškumo: „Gimęs Konstantinopolyje, kur jo tėvas buvo Vokietijos ambasados kultūros atašė, jaunystę jis praleido Lotynų Amerikoje, o teisę studijavo Grenoblyje.“ Kitaip nei su vokiečių karininku gyvenusi Coco Chanel, kuri po Prancūzijos išvadavimo 1944-ųjų rugpjūtį iškart pabėgo į Šveicariją, Arletty liko Paryžiuje. Savaitei ji pateko į Dransi konclagerį, paskui į kalėjimą, o nuo 1944 m. gruodžio 75 savaitėms buvo uždaryta rūmuose La Houssaye-en-Brie. 1946 m. už kolaboravimą su vokiečiais jai buvo uždrausta trejus metus pasirodyti scenoje ir kine.
Arletty (1898–1992) išskirtinumas niekam nekėlė abejonių. Nepriklausoma ir kategoriška, kilusi iš darbininkų, ji pasižymėjo natūraliu elegantiškumu ir aristokratiškais veido bruožais. Léonie Bathiat mokėsi stenografijos, dirbo mašininke, bet 1918 m. tapo pozuotoja ir pasivadino Arlette vieno Guy de Maupassant’o romano veikėjos garbei. Arletty ji taps vėliau, kai pradės vaidinti teatre.
Mergina iškart atkreipė dailininkų dėmesį – ją tapė ne viena garsenybė, bet netrukus Paryžiaus bulvaruose užkalbinęs ponas pasisiūlė ją rekomenduoti net dviem teatrams. Arletty vaidino prastose pjesėse ir mokėsi amato skaitydama garsių kritikų recenzijas. Iki pat karjeros pabaigos ji kruopščiai analizuodavoi kiekvieną kūrinį, kuriame vaidino.
Kine Arletty debiutavo 1930 m., dažniau vaidindavo epizodus. Tikrasis lūžis įvyko 1938 m., kai aktorė suvaidino prostitutę Raimondą Marcelio Carné filme „Hotel du Nord“. Vaidmuo nebuvo pagrindinis, bet, pasak aktorės, vertas 1500 Cyrano de Bergeraco vaidmens eilučių. Po šio filmo sekė kiti, tačiau svarbiausiu jos filmografijoje lieka jau po išvadavimo 1945-aisiais pasirodę Carné „Galiorkos vaikai“, 1995-aisiais, švenčiant kino šimtmetį, išrinkti geriausiu visų laikų prancūzų filmu. Kurtizanės Garans vaidmenį Jacques’as Prevert’as rašė specialiai Arletty. Gal todėl kai kurios Garans replikos idealiai tinka ir aktorei: „Esu tokia, kokia esu. Mėgstu patikti tiems, kurie man patinka. Kai noriu pasakyti „taip“, nesakau „ne“.“
1949 m. Arletty grįžo į teatro sceną – suvaidino Blanš „Geismų tramvajuje“ ir sulaukė didžiulės sėkmės. Aktorė sakydavo, kad teatras – jos prabanga, o kinas – kišenpinigiai, bet ir kine jos laukė įsimintini vaidmenys. 7-ajame dešimtmetyje Arletty apako, daugybė operacijų nepadėjo ir ji išgyveno akla beveik 26 metus. Savo mažame Paryžiaus bute ji klausėsi prancūzų, anglų, vokiečių ir italų radijo stočių: „Tas, kuris nemiega ir nemato, klausosi radijo.“ Ji daug keliavo – nuvažiavo net į JAV. Mirė 1992 m. liepos 23 dieną. Ant antkapio liepė užrašyti tik „Léonie Bathiat.“
Otto Premingerį (1906–1986) visada domino, kaip funkcionuoja teisingumas. Jo filmuose teismas tapdavo socialinio gyvenimo scena. Jis buvo Austrijos generalinio prokuroro sūnus ir, prieš tapdamas vienu garsiausių klasikinio Holivudo režisierių, gimtinėje įgijo teisės daktaro vardą. Tačiau lygiagrečiai Premingeris domėjosi teatru – buvo avangardinio teatro kūrėjo Maxo Reinhardto mokinys. 1935 m. jis atsidūrė Holivude, kur sukūrė daug teismo dramų ir tapo vienu garsiausių film noir režisieriumi. Filmavimo aikštelėje Premingeris buvo tironas, pelnęs „Otto Rūsčiojo“ pravardę, tačiau jis vienas pirmųjų ėmė ginti režisierių teises ir ypač aktyviai priešinosi cenzūrai, taip pat kovojo prieš reklaminius intarpus, rodant filmus per televiziją.
LRT Kultūra (25 d. 22 val.) primins Premingerio „Žmogžudystės anatomiją“ (1959) – vieną finansiškai sėkmingiausių 6-ojo dešimtmečio Holivudo filmų. Filmas – ne žmogžudystės, kuria kaltinamas pavydusis leitenantas, nužudęs baro savininką po to, kai šis išprievartavo jo žmoną, bet teismo proceso anatomija. Jo herojus – provincijos advokatas Polas, kuriam laimėtas procesas – vienintelis būdas išgelbėti karjerą. Teismo salė tampa filmo centru, todėl Premingeriui ne taip svarbu, kas iš tikrųjų įvyko. Daug svarbiau parodyti, kas veikia teismo proceso dalyvius – teisėjus, prisiekusiuosius, atskleisti jų egoizmą, šventeivišką salės atmosferą, dviprasmišką etiką.
„Žmogžudystės anatomija“ išsiskiria preciziškais, ironiškais dialogais ir puikiu aktorių ansambliu. Filme vaidina viena didžiųjų klasikinio Holivudo žvaigždžių Jamesas Stewartas, taip pat Benas Gazzara, Lee Remick, George’as C. Scottas. Jie filmuojami situacijose, kupinose sąmojingų poteksčių, įsimintinų aksesuarų ir papročių detalių. Tada pradeda aiškėti, kad Premingerio tikslas – visuomenės vivisekcija. Teismo salę jis rodo kaip spektaklį, kurio įtaiga svarbesnė už pilką tiesą.
Nusikaltimai visada domina kiną, todėl filmų apie juos nepristigs ir šią savaitę. TV1 (šįvakar, 24 d. 23.05) parodys Andrea Di Stefano filmą „Eskobaras. Kruvinas rojus“ (2014). Tai pasakojimas apie jaunuolį, kuris Kolumbijoje sutinka ne tik savo svajonių moterį, bet ir jos dėdę – kruvinąjį narkobaroną Escobarą (Benicio Del Toro). Britų kino klasiko Tony Richardsono 1982 m. JAV kurto filmo „Pasienyje“ (LRT, šįvakar, 24 d. 22.45) veiksmas perkels į Meksikos pasienį, kur klesti korupcija ir nusikaltimai. Banditai pelnosi iš nelegalių emigrantų, juodojoje rinkoje pardavinėjamų vaikų. Karininkai pasieniečiai į tai žiūri pro pirštus ir ima kyšius. Tačiau vienas nusikaltimas pagrindinį filmo herojų – karininką Smitą – privers atsikvošėti. Neįsivaizduoju, kaip „Pasienis“ atrodo dabar (nors ties JAV ir Meksikos siena, regis, niekas nepasikeitė), bet į Jacką Nicholsoną ir Harvey Keitelį visada malonu žiūrėti. Kito britų režisieriaus Michaelo Radfordo 2007 m. filmo „Briliantinis planas“ (LNK, 28 d. 22.15) veiksmas nukels į 7-ojo dešimtmečio Londoną. Du jo veikėjai, kuriuos suvaidino Demi Moore ir Michaelas Caine’as, nusprendžia suvesti sąskaitas su tarptautine brangakmenių kompanija.
Jūsų – Jonas Ūbis
