7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Vienu sakiniu: keturi amerikiečiai ir prancūzas

Trumpos kino recenzijos

Gediminas Kukta
Nr. 6 (1200), 2017-02-10
Kinas
„Auksas“
„Auksas“

„Auksas“, rež. Stephen Gaghan, JAV

Jei ne masės priaugęs, nerangus ir „pliktelėjęs“ Matthew McConaughey, kuris talentingai vaidina nevykėlį, tačiau visai geros širdies naudingų iškasenų ieškotoją Kenį (vienas personažas jį pavadina „meškėnu“ ir geresnį apibūdinimą vargu ar sugalvosi – „meškėniškumą“ kuria net nelygūs priekiniai Kenio dantys), pasakojimas apie aukso ir pinigų troškimą būtų kur kas nuobodesnis: juk „amerikietiškos svajonės“ istorijos panašios – iš pradžių veikėjas nieko neturi, tada staiga praturtėja, naudojasi pinigų teikiamais malonumais ir trokšta dar, kol vieną dieną – lyg iš giedro dangaus – patiria nesėkmę ir pasijunta visų išduotas ir apleistas (šioje scenarijaus vietoje dažniausiai veikia žmonos, sužadėtinės, draugės), t.y. lieka prie tos pačios suskilusios geldos, kuri šio filmo atveju ne tokia jau susikilusi ir ne tokia jau gelda.

 

„Taksiukas“, rež. Todd Solondz, JAV

Nueikite pažiūrėti „Taksiuko“ (dar rodo „Pasaka“), nes amerikietis Toddas Solondzas po penkerių metų pertraukos naujai išgalando kandumo ir juodojo humoro strėles, kurios paskutiniuose darbuose buvo kiek atšipusios, ir šįkart jas nutaikė ne tik į vidurinės klasės amerikiečius ir jų atžalas (vaikai ir jiems kylantys gyvenimo prasmės klausimai – režisieriaus arkliukas), bet taip pat į susireikšminusius šiuolaikinio meno kūrėjus, kurie nekenčia, bet vis tiek kopijuoja jau seniai konceptualaus meno kliše tapusį Damieną Hirstą, jaunus režisierius, kurie labai nori kurti kiną, bet paklausti, ką gero matė paskutiniu metu, neįstengia įvardinti nė vieno filmo, bei liberalius dabarties paauglius, kurie dar nežino, ko nori iš gyvenimo, tačiau jau žino, kad nuo jo pavargo („I Can’t Breath“ – skelbia herojės marškinėliai) ir kad viskas taip užkniso, nepatinka ir erzina, jog lieka tik viena – protestuoti.

 

„Skilimas“, rež. M. Night Shyamalan, JAV

Per rimti, kad būtų popsas, ir per popsiški, kad būtų autorinis kinas – taip galima apibūdinti amerikiečio filmus, neišskiriant ir naujausio, kuriame Jameso McAvoy’aus herojus – psichopatas iš 22 asmenybių – pagrobia tris merginas (motyvai aiškiau neartikuliuojami), rodos, tik tam, kad surengtų joms tų savo asmenybių šou, – jam vykstant įdomu stebėti nebent aktoriaus persikūnijimą (grynai iš profesinės pusės) nei pačią istoriją, iš kurios dingo galvosūkis ir staigmena, – tai, už ką šį režisierių bent šiek tiek vertinai.

 

„Mančesteris prie jūros“, rež. Kenneth Lonergan, JAV

Tai labai liūdnas, beviltiškas, tiesiog gniuždantis filmas apie žlugusį žmogų („Oskarą“ Casey Affleckui), kuriame, kitaip nei kituose amerikiečių indie filmuose, nepaliekama jokios vilties, kad tas žlugęs žmogus atsities, kad štai po daugybės negandų ateis šviesesnis rytojus, išsilaisvinimas, kažin kokia vilties kibirkštis: ne, viso to nėra, ir už tai Kennethą Lonerganą verta pagirti ir jam atleisti net tas vietas, kai jis, man rodos, pernelyg plačiai, todėl disonuojančiai kūrė tragiškiausias scenas (gaisras, nuovada), pasitelkdamas barokinę Tomaso Albinoni ir George’o Friderico Händelio muziką – tokią sunkiasvorę ir visa apimančią, jog ilgainiui (skamba labai ilgai) rizikingai priartėjančią beveik prie tragedijos parodijos.

 

„Francas“, rež. François Ozon, Prancūzija, Vokietija

Visą filmą laukiau, kada valiūkiškasis Ozonas mane apkvailins ir pradės žaisti lūkesčiais, kino žanrais ir filmo struktūra, bet veltui – „France“ prancūzas kuklus kaip kareivio milinė, nuotaika nebūdingai elegiška bei sentimentali ir tik keliose vietose justi, kad tarp vėjyje virpančių kapinių berželių lapų visgi plevena češyriška Ozono šypsena: maždaug, galvokite, ką norite, bandykite narplioti pasakojimą, piktinkitės, kad sukūriau per paprastą filmą – aš pasitrauksiu į šalį ir tyliai stebėsiu jus, didelių prasmių visur ieškančius kritikus.

„Auksas“
„Auksas“
„Francas“
„Francas“