Knygos ir žmonės

Vienas senas pažįstamas vadina brolius Joelį ir Ethaną Coenus iškiliausiais pasaulinės kultūros mizantropais ir tvirtina, kad geriausias to įrodymas – jų „Groja Liuvinas Deivisas“ (LRT Kultūra, 8 d. 21 val.). Esą broliai filme pasityčiojo iš mitologizuoto JAV 7-ojo dešimtmečio, jo muzikos, bitnikų, intelektualų, kitų bohemos veikėjų ir net katinų. Žinoma, galima traktuoti ir taip. Coenai dažnai kuria filmus apie nevykėlius, žmones, kurie gyvenime nieko nepasieks, nors ir turi iliuzijų, ambicijų ar net talentą, trumpai tariant, griauna amerikietiškų žanrų ir svajonių schemas. Matydamas per filmų premjeras prie įvairių „sienelių“ įamžintus laimingus ir neskoningus lietuvius, dažnai pasijuntu žmogumi iš praeities ir kažkodėl prisimenu būtent Liuviną Deivisą.

Jis neturi nieko – pinigų, namų, draugų, mylimos moters, šviesios ateities, jis neseniai palaidojo savižudį muzikinio dueto partnerį ir netrukus susipyks su apgaviku prodiuseriu. Jo solinio albumo „Inside Llewyn Davis“ taip pat niekam nereikia. Filmas prasideda Liuvinui (Oscar Isaac) pajutus, kad prisilietė prie dugno. Pernakvojęs draugų namuose, jis užtrenkia duris ir draugų katinas Ulisas lieka Liuvino glėbyje. Tai – tik jų abiejų odisėjos po Niujorką pradžia.

„Groja Liuvinas Deivisas“ – kelio filmas, jis sudėliotas iš Liuvino susitikimų ir išsiskyrimų – su mirštančiu tėvu, mylima moterimi, savanaude seserimi, baro, kur retkarčiais padainuoja, savininku, kokčiai geraširdžiais Uliso šeimininkais... Kiekvienas susitikimas atneš praradimų – meilės, iliuzijų, pasitikėjimo savimi. Stebuklas neįvyks, jo niekas neatras, jis neišgarsės, bet šie susitikimai ir kuria keistą filmo mozaiką. Ji atveria Liuvino sielos kampelius (tai lyg žmogaus prigimties momentinė nuotrauka) ir kartu apibendrina laiką – ore tvyro būsimo naujo nuojauta. Liuvinui ten nėra vietos – neatsitiktinai muzikiniame klube, iš kurio jį ką tik išgrūdo, matyti pažįstamas siluetas. Tai būsimas Nobelio literatūros premijos laureatas Bobas Dylanas, kurio memuarus Coenai atidžiai tyrinėjo rengdamiesi filmui.

Šiuolaikiniai režisieriai retai dalijasi mintimis apie perskaitytas knygas. Pedro Almodovaras – atvirkščiai, režisierius visada mėgsta nurodyti, kokios knygos ar personažai jį įkvėpė. Kalbėdamas apie „Blogą auklėjimą“ (LRT Kultūra, 9 d. 21 val.) jis pabrėžė, kad Gaelio Garcia Bernalio suvaidinto personažo pavyzdys jam buvo Patricios Highsmith sukurtas Riplis: „Highsmith romanuose blogis niekad nėra akivaizdus. Jos žudikai puikiai įsipaišo į visuomenę, juos atpažįsta tik jų aukos. Štai ši frazė baugina: juos atpažįsta tik aukos! Chuanas turi šią nepagaunamųjų Highsmith personažų amoraliąją pusę, be to, jis – klasikinė film noir figūra, lemtingoji moteris. Tiksliau, kai kiti filmo personažai pradeda bendrauti su juo, Chuanas įkūnija jų lemtį pačia niūriausia ir tragiškiausia prasme.“

2004 m. sukurtas „Blogas auklėjimas“ prasideda 7-ajame dešimtmetyje, kai du religinės mokyklos auklėtiniai Ignasijus ir Enrikė atranda meilę, kiną ir baimę. Vėliau Enrikė taps kino režisieriumi, gaus Ignasijaus apsakymą ir išsiaiškins, kas iš tikrųjų atsitiko vaikystės draugui.

Roberto Moore’o filme „Mirtina žmogžudystė“ (TV1, 5 d. 18.55) vaidina rašytojas Trumanas Capote. Jis buvo ištikimas Marilyn Monroe draugas ir ją įamžino savo „Pusryčiuose pas Tifanį“, o po mirties pats tapo net kelių biografinių filmų personažu.

1976 m. pagal Neilo Simono scenarijų sukurtoje „Mirtinoje žmogžudystėje“ Capote suvaidino ekscentrišką turtuolį Lajonelį Tvainą, kuris pasikviečia į savo namus penkis garsiausius pasaulio detektyvus. Jie turės išsiaiškinti netrukus įvyksiančią žmogžudystę, nugalėtojas gaus milijoną dolerių. Žmogžudystė įvyks, bet ir į detektyvų gyvybę vis kas nors kėsinsis – gyvatė arba skorpionas, nuodingos dujos arba bomba... Vis dėlto ne siužetas filme svarbiausias, o aktoriai Alecas Guinessas, Davidas Nivenas, Peteris Falkas, Peteris Sellersas, Maggie Smith, kartu su kuriais turtuolio rūmuose atsiranda Agathos Christie, Dashiello Hammetto ir kitų populiarių knygų personažai.

Stepheno Daldry „Skaitovas“ (TV3, šiąnakt, 3 d. 01.50) – 10-ajame dešimtmetyje Vokietiją sukrėtusio Bernhardo Schlinko romano ekranizacija. Jo herojus Michaelis (David Kross) mokosi mokykloje pokario Vokietijoje ir turi dvidešimt metų vyresnę meilužę Haną (Kate Winslet). Jie susipažino atsitiktinai. Hana graži, primityvi, kartais valdinga ir žiauri. Ji mėgsta, kad Michaelis jai balsu skaitytų lovoje. Michaelis pradeda nuo vokiečių romantikų ir Hana verkia, girdėdama apie personažų tragedijas. Netrukus ji išnyks iš vaikino gyvenimo, bet išmokys Michaelį mylėti. Nors jis taip ir nesupras, ar buvo mylimas, ar juo tik pasinaudota. Jie susitiks teismo salėje, kai Michaelis bus teisės studentas. Tada jis sužinos, kad Hana – koncentracijos lagerio prižiūrėtoja, analfabetė, teisiama už trijų šimtų žmonių nužudymą. „Skaitovas“ – greičiau metafora, prabylanti apie tai, kad visa siaubo apimtis, jo suvokimas pasiekia mus tik per knygas ar filmus. Realybėje esame linkę jo nepastebėti, negalvoti, saugiai lindėti tautos mituose.

Vieno didžiųjų britų režisierių Davido Leano (savo mokytoju jį laiko Stevenas Spielbergas) „Tiltas per Kvai upę“ (LRT Kultūra, 4 d. 21 val., LRT, 5 d. 23.35) vos pasirodęs 1957-aisiais tapo sensacija ir vienu pelningiausių visų laikų filmu. Tai įspūdingas reginys, kuriame karo tema pateikta atsisakius įprastų konvencijų. Kritikas André Bazinas pabrėžė, kad retai atsitinka, jog ekranizacija būtų geresnė už knygą (Pierre’o Boulle’o romaną), esą Leanas ir jo bendraautoriai Michaelas Wilsonas ir Carlas Foremanas suteikė gyvenimą literatūrinėms schemoms. Tačiau scenaristai Holivude pateko į prijaučiančių komunistams sąrašus, jų pavardės dingo iš filmo titrų, todėl „Oskaras“ buvo įteiktas knygos autoriui. Apdovanojimas grįžo pas scenaristus tik 1984 metais.

Filmo veiksmas perkels į 1943-uosius. Karo belaisviai britai ir pulkininkas Nikolsonas (Alecas Guinessas už šį vaidmenį pelnė „Oskarą“, iš viso jų filmas gavo penkis) vykdo japonų įsakymą pastatyti geležinkelio tiltą per Kvai upę. Britų kariškiai taip pat gauna įsakymą – sunaikinti šį strategiškai svarbų objektą.

Istorikai vadina „Tiltą per Kvai upę“ geriausiu antimilitaristiniu filmu, negailestingu pamfletu, nukreiptu prieš kariškių kvailybę. Kuo ilgiau stebi pulkininką, norintį įrodyti priešui britų kario viršenybę, tuo labiau akivaizdu, kad filmas atskleidžia ne tik karo, bet ir kariškių mentaliteto absurdą. Nikolsonui tiltas – britų dorybių simbolis, tačiau jis nesuvokia, kad savo veiksmais padeda priešui. Filmo esmę perteikia ir paskutinė britų gydytojo frazė: „Beprotybė... Beprotybė...“

Jūsų – Jonas Ūbis