Pastarosios dienos kaip niekad kokčios. Kokti ir realybė, ir politika, juolab šleikštulio pojūtį vis didina televizija – ir jos veikėjai, ir laidų dalyviai. Kita vertus, viskas klostosi logiškai: kai televizijos žmonės domisi tik laidų reitingais ir jaučiasi visagaliais tamsių bei neišsilavinusių masių valdovais, profesionalumas tampa nebesvarbus ir galima paslysti ant bet ko. Tada ir supranti, ko vertas kad ir juokdario Valinsko „profesionalumas“, kurį taip šlovino populiarioji žiniasklaida ar nacionalinės televizijos vadai, niekad nepasistengę pamatyti, kad karalius vis dėlto yra nuogas. Galite sakyti, ką tik norite, bet aš liksiu senamadiškas – profesionalumas yra kultūros ir išsilavinimo rezultatas. Kai nėra nei vieno, nei kito, profesionalumas – tik gražus žodis įtartinų veikėjų lūpose.
Kai taip šlykštu, kartais svarbu pakeisti perspektyvą, paieškoti naujų tendencijų, ypač jei pas mus pastarosios nuteikia nelabai optimistiškai. Olandijoje gyvenančios verslo, inovacijų ir dizaino tendencijų tyrinėtojos Zuzannos Skalskos tekstus skaityti visada įdomu. Neseniai ji rašė: „Antrajame XXI a. dešimtmetyje mūsų laukia prabangos sąvokos apibrėžimo kaita. Pavyzdžiui, prabanga taps telefonai be ryšio su internetu, nes tyla ir neprieinamumas jau dabar yra naujasis turtingumas. Laisvą laiką ir atostogas turtingesnieji praleis nuosavose užmiesčio vasarvietėse, nes nuo kelionių mus atbaidys seniai atrastą pasaulį lankančios masės, besistumdančios oro uostuose ir stovinčios ilgose eilėse prie neva atvirukinių įdomybių. Naujoji prabanga yra gyvenimas ir mityba sulig keturiais metų laikais – juk masės valgo pomidorus, braškes ir bananus dvidešimt keturias valandas septynias dienas per savaitę. Prabanga bus miegas ir gerai išmiegota naktis, taip pat ir natūrali tamsa, kurią vis rečiau galima patirti mūsų apšviestoje aplinkoje.“
Žinau, kad Lietuvoje viskas, išskyrus pačias paikiausias madas, vėluoja maždaug dešimtmečiu, bet tyrinėtojos žodžiai, sutikite, teikia vilties, juk tyla ir tamsa skatina susikaupti. Tačiau dabar ne vieno išgyvenamas sutrikimas skatina ir kino kūrėjus gilintis į šiuolaikinio žmogaus situaciją. Pedro Almodovarui tai pavyksta puikiai. 1995 m. filme „Mano paslapties gėlė“ (LRT Kultūra, 19 d. 21 val.) jis prabilo apie nerimą, skausmą ir savižudybės trauką. Filmo herojė yra Leo (Marisa Paredes) – populiarių moterų romanų (kai kam jų skaitymas – vienintelė terapijos forma) rašytoja. Leo nelaiminga, nes negali įvykdyti sutarties – kasmet pateikti leidėjui tris romanus. Priežastis – išblėsusi Leo vyro meilė. Rašytoja negali su tuo susitaikyti ir vis giliau grimzta į depresiją, ji vis labiau supranta, kad nuo pat gimimo kovojo už teisę gyventi, o vienatvė padarė ją dar pažeidžiamesnę.
Almodovaras yra sakęs, kad nenorėjo Leo rodyti intelektuale: „Jos mėgstamos rašytojos – tai moterys, priskiriamos mažumai: Janet Frame, Virginia Woolf, Jane Bowles, Djuna Barnes, Dorothy Parker. Visos tos moterys laikomos intelektualėmis, bet pirmiausia jas sieja rašymas apie jausmus, jos atskleidžia jausmus taip, kaip tai daro bolero – kubietiškas būdas išreikšti jausmus, kur labai svarbus atlikimas. Leo tai yra tas pats – šių moterų knygos ją jaudina taip pat kaip bolero. Būtent apie tai jos rašomas esė „Skausmas ir gyvenimas“. Ji keičia savo romanų registrą ne tam, kad pasiektų aukštesnį kultūros lygį, bet kad jie taptų tikresni. Moterų romanus reikia priimti pozityviai. Užuominomis apie moterų romaną aš kritikuoju pirmiausia amerikiečių kiną, atsisakantį matyti realybę, jis tampa infantilus ir vis mažiau sugeba priimti paprasčiausias tiesas, pavyzdžiui, tą, kad žmogiškos būtybės dulkinasi.“
Kai studijavau, Jane Austen romanai taip pat buvo laikomi moterų literatūra, rašytojos knygos nebuvo privalomos. Paskutiniais dešimtmečiais viskas pasikeitė ir, manau, ne be kino pagalbos. Austen ekranizacijos dabar tokios populiarios, kad jos vardas užgožė net didįjį Charlesą Dickensą. 1995 m. pasirodęs ir daugybę svarbių apdovanojimų pelnęs Ango Lee filmas „Protas ir jausmai“ (LRT, 15 d. 21 val.) bene pirmasis atkleidė, kokie aktualūs arba patrauklūs ir kinematografiški gali būti ties XVIII ir XIX a. riba gyvenusios rašytojos sukurti personažai.
„Protas ir jausmai“ perkels į XVIII a. pabaigos Angliją. Po Henrio Dešvudo mirties viską paveldi sūnus iš pirmos santuokos, o našlė su trimis dukterimis turi kraustytis iš dvaro. Trijų seserų, kurias suvaidino Emma Thompson, Kate Winslet ir Emilie François meilės dramos filme pasakojamos subtiliai, atskleidžiant merginų vidinį pasaulį, bet kartu ir visuomenės prietarus.
Su XX a. prancūzų prietarais kovojo biografinės Martino Provost dramos „Violeta“ (TV1, šįvakar, 13 d. 22.35) herojė Violette Leduc. Albert’o Camus ir Jeano-Paulio Sartre’o laikais ji tapo kovos už lygias moterų teises simboliu, bet Lietuvoje vis dar menkai žinoma. Nors Leduc romanas „Pavainikė“ 1964 m. gavo Goncourt’ų premiją, ji visą gyvenimą kovojo su atmetimo trauma, vienatve, erotiniu alkiu. Leduc buvo nesantuokinė valytojos ir vyro iš aukštųjų sferų duktė. Negraži, motinos nemylima, meilužio gėjaus atstumta rašytoja bandė ieškoti ryšio su moterimis, jos gyvenimo meile tapo Simone de Beauvoir. Ši įvertino literatūrinį Leduc talentą, tačiau atstūmė jausmus.
Provost išgarsėjo filmu apie kitą visuomenės atstumtą menininkę – savamokslę tapytoją Seraphine’ą. „Violeta“ pratęsė „Serafinos“ stilių, pasakojimą apie moterį, kuriai kūryba tampa autoterapijos forma. Provost Violeta nebijo uždraustų temų, laužo savo laiko kanonus. Ji nesigėdija aprašinėti fizinių moters seksualumo aspektų, tačiau žvelgiant iš šių dienų perspektyvos šis kameriškas filmas negriauna jokių papročių tabu. Užtat jis apnuogina dvasines ir kūniškas herojės, kurią meistriškai suvaidino Emmanuelle Devos, kančias ir rodo, kad kūryba vis dėlto negali tapti tikrų jausmų ir išgyvenimų pakaitalu.
Jūsų – Jonas Ūbis
