7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Ieškant savo laiko herojų

Baltijos šalių filmai „Scanoramoje“

Ilona Vitkauskaitė
Nr. 37 (1189), 2016-11-18
Kinas
„Klampynė“
„Klampynė“

Šių metų „Scanoramos“ konkursinėje „Naujojo Baltijos kino“ programoje pristatyti penki lietuvių, trys latvių ir trys estų trumpametražiai filmai, iš jų trys animaciniai ir nė vieno dokumentinio. Programoje „Kertant Europą“ parodyti latvio Renaro Vimbos ir estės Triin Ruumet ilgametražiai debiutai – taip pat vaidybiniai. Peršasi nuomonė, kad debiutuojantiems šių šalių režisieriams vaidybinis kinas tampa vis patrauklesnis, siekiant apmąstyti gyvenamą laiką, socialinius, vertybinius pokyčius, ieškant savo laiko herojų arba tiesiog norint pasidalinti savo įžvalgomis, jausenomis. O animatoriai pelnytai prašo vis daugiau dėmesio.

 

Renaro Vimbos „Klampynė“ tapo man šių metų „Scanoramos“ atradimu. Debiutuojantis režisierius, kuris yra ir filmo scenarijaus autorius, išties nustebino kruopščia, švaria bei santūria režisūra, įsiminė ir jaunųjų aktorių vaidyba. Pasakodamas istoriją, kurios motyvus kiekvienas tikriausiai yra ne kartą girdėjęs, Vimba tiksliai atkuria skurdžią, sudėtingą ir kartais košmarišką sapną primenančią provincijos realybę. Mirus tėvui, o motinai emigravus į D. Britaniją, septyniolikmetė Raja (Elina Vaska) ir jos mažametis brolis (Andzejs Janis Lilientals) lieka gyventi Latvijos kaimo gilumoje, prižiūrimi girtaujančios močiutės. Ši netikėtai miršta. Raja, siekdama išvengti vaikų namų, su broliu močiutę pakasa miške. Likę vienu du brolis ir sesuo turi ne tik sugalvoti, kaip nuslėpti močiutės mirties faktą, bet ir kaip toliau (iš)gyventi.

 

Debiutuojanti aktorė Elina Vaska „Klampynėje“ įtikinamai kuria sunkaus gyvenimo provincijoje užgrūdintos, ryžtingos ir stiprios merginos portretą, nežinomą lietuvių kinui, kuriame kaimas vis dar yra idiliška, nostalgiška, prarasto rojaus erdvė. Klampynės, purvo leitmotyvas filme taip pat tampa iškalbingu, paveikiu ir sąmoningu socialiniu komentaru, kokio jau kuris laikas neteko matyti kaimyninių Baltijos šalių kine.

 

Triin Ruumet „Sumaišties dienos“ taip pat vyksta provincijoje, tik šįkart filmas nukelia į intensyvų lūžio laiką – 10-ojo dešimtmečio Estiją, vadinamąjį „laukinio kapitalizmo“ laikotarpį. Nebaudžiamos nusikaltėlių grupuotės, nelegalūs ginklai, kontrabanda, prabangios vilos, laukiniai vakarėliai ir „Adidas“ treningai – radikali amerikietiškos svajonės atmaina Sovietų Sąjungos griuvėsių fone. Kartu tai pagrindinio personažo, vietos kriminalinio pasaulio, lengvai uždirbamų pinigų ir gražių jaunų moterų blaškomo Alaro (Hendrik Toompere jaun.) jaunystės, iniciacijos metai. Režisierė „Sumaišties dienose“ bando perteikti pasaulį paprasto, tačiau jautraus kaimo jaunuolio „marozo“ akimis. Tarp išgėrinėjimų, vakarėlių, vangaus laiko leidimo prie vietos parduotuvės ar greito lėkimo automobiliais scenų galime išgirsti net įvairių Alaro bei vyresnio jo bičiulio Juliaus (Juhan Ulfsak) filosofinių įžvalgų gyvenimo tema. Pavyzdžiui, „Gyvenimas – tai buvimas tarp balių“; „Skurdas ir darbas nieko neišlaisvina“, „Žmogus turi būti laisvas“ ir t.t.

 

Nors Triin Ruumet kiek ir „užsižaidžia“ su įvairiais sulėtinimais, rakursais, muzikiniais intarpais, o treningų kartais kadre yra tiesiog per daug ir jie atrodo dekoratyviai, vis dėlto „Sumaišties dienos“ liudija apie jaunosios režisierės autorinės kalbos ir naujų įkvėpimo šaltinių, kino herojų paieškas, taip pat siekį kurti žiūrovišką ir jaudinantį kiną.

 

Konkursinėje „Naujojo Baltijos kino“ programoje pristatytas Lauryno Bareišos „Kupranugaris“ pasakoja apie zoologijos sodo prižiūrėtojų Indrės (Indrė Patkauskaitė) ir Pauliaus (Paulius Markevičius) bandymus palaidoti nugaišusį kupranugarį. Pasirodo, tai nėra taip jau paprasta, filmo herojams tenka susidurti su kolegų abejingumu ir cinizmu, nepratęstomis sutartimis bei kitokiomis biurokratinėmis kliūtimis. Filmas tampa tikslia ir iškalbinga šiuolaikinės Lietuvos biurokratinės sistemos alegorija. Taip pat „Kupranugaris“ – ironiškai papasakota klasikinė jauno idealisto ir jį supančios korumpuotos aplinkos susidūrimo istorija.

 

Filmo „Visi pasiilgo Prano Ivanausko“ pradžioje režisierius Vygantas Bachmackij kuria apokaliptinę ir kiek absurdišką pasaulio viziją: per radiją pranešama apie iš proto besikraustantį pasaulį, per televiziją matome Vytautą Landsbergį, postringaujantį apie tai, ko nori mergaitė, hibridinį karą. Tai išties gali pasirodyti kaip įdomus šiuolaikinės realybės komentaras. Suprantame, kad filme Ivanauskų šeimą taip pat ištiko krizė – tėvas išėjo pas jaunesnę moterį ir net mirė (?). Todėl žmonai ir dviem suaugusiems vaikams tenka ieškoti naujų būdų gyventi. Tačiau pasakojimas neaiškus, o ir pats filmas atrodo tiesiog neišbaigtas. Po premjeros režisierius prasitarė filmą dėl vienokių ar kitokių priežasčių sutrumpinęs net 10 minučių, bet neatrodo, kad tai buvo pats sėkmingiausias jo sprendimas.

 

Domo Petronio „Šaknys karčios“ – tai kiek ironiškas filmas apie jaunos miestiečių poros bandymus susilaukti vaiko. Vyras (Giedrius Kiela) yra nevaisingas. Šis faktas komplikuoja poros santykius ir sukuria dviprasmišką situaciją – kaip išsaugoti „vyrišką“ orumą ir patenkinti antrosios pusės norą susilaukti vaiko? Ar tai įmanoma? Kaip lyčių stereotipai vis dar apibrėžia mūsų gyvenimus? Tai klausimai, kuriuos kelia šis vizualus ir ant „atgyvenusios“ juostos nufilmuotas filmas.

 

Dovilės Šarutytės „8 minutės“ (geriausio lietuviško programos filmo apdovanojimas) labiau primena estetiškai patrauklią soliarumo reklamą, o ne kino filmą, kad ir trumpo metražo. „8 minutėse“ nėra jokios dramaturgijos, tik situacija – moteris (Gabrielė Tuminaitė) apsilanko soliariume, norėdama atsipalaiduoti ir sušilti. Airido Janušausko „Batas“ pagal Romaino Gary romano „Aušros pažadas“ ištrauką yra literatūrinis filmas blogiausia to žodžio prasme. Vaizdas, primenantis banalų reklaminį klipą (vėl reklama), čia tiesiog tampa literatūrinio teksto iliustracija.

 

Programos nugalėtojo esto Laurio Randlos „Mauzoliejus“ nukelia į 4-ojo dešimtmečio Sovietų Sąjungą, politinių persekiojimų, siaubo ir paranojos persmelktą stalinizmo laikotarpį. Kino pasakojime dominuoja vidutiniai ir stambūs planai bei klaustrofobiškos erdvės. Tačiau Randla nesiekia atkurti epochos autentikos, jis kuria hiperrealistišką, teatrališką, juodojo humoro persunktą filmą apie totalitarizmo košmarą. Teatrališkumas dominuoja ir kito estų režisieriaus – Vallo Toomlos filme „Metanoja“, kuriame bandoma kalbėti apie naujo dvasingumo paieškas šiuolaikinėje urbanistinėje visuomenėje. O latvių režisierė Madara Dišlere poetiškame filme „Sodininkas“ aukština Latvijos kaimą, tradicines, „kaimiškas“ vertybes – tėvynę, žemę, darbštumą, glaudų santykį su gamta. Vadinamąjį šiuolaikinį jaunimą režisierė rodo kaip jau netekusį šio tradicinio vertybinio pagrindo ir švenčiantį savo paviršutinišką gyvenimą.

 

Karlio Vitolio „Minotauras“, Martinuso Klemeto „Fatkula“ ir Vladimiro Leschiovo „Laukiant naujųjų metų“ – animaciniai konkursinės programos filmai, sukurti skirtingomis technikomis (piešimas ant popieriaus, stiklo, skaitmeninė animacija) ir skirtingų stilių. Esto animatoriaus „Fatkula“ – tai šmaikštus filmas apie vampyrus, mintančius žmonių riebalais ir todėl pradėjusius kelti grėsmę sporto klubo verslui. „Minotauras“ – jautrus pasakojimas apie garsiajame Korinto labirinte klaidžiojantį vienišą mažąjį Minotaurą. Pasitelkęs senovės graikų mitologiją ir jos vaizdinius, latvių režisierius kalba apie šiuolaikines vaikų užimtumo problemas ir apie tai, kad tėvai turėtų daugiau laiko skirti savo vaikams. Estų animacija „Laukiant naujųjų metų“ nukelia į sovietmetį. Tai melancholiškas filmas apie besikeičiančius metų laikus, vienatvę ir laukimą.

 

Tikriausiai kaip ir kiekvienais metais būtų galima šiek tiek panuogąstauti dėl konkursinėje „Naujojo Baltijos kino“ programoje pristatytų filmų: turinio ir formos požiūriu ne itin originalių sprendimų, trūkinėjančios logikos, neišbaigtumo arba dėl to, kad režisieriai kartais nesupranta elementarių kino principų. Nors kartais ir nerangiai mokydamasi pasakoti, jaunoji režisierių karta vis dėlto atskleidžia savo dažniausiai ironišką požiūrį į socialinę tikrovę, žmonių tarpusavio santykius, rodo dėmesį paprastų žmonių istorijoms ir užčiuopia aktualius visuomenės skaudulius.

„Klampynė“
„Klampynė“
„Sumaišties dienos“
„Sumaišties dienos“
„Kupranugaris“
„Kupranugaris“
„8 minutės“
„8 minutės“
„Mauzoliejus“
„Mauzoliejus“