7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Už tradicinio kino ribų

„7md“ rekomenduoja „Scanoramos“ filmus

Nr. 34 (1186), 2016-10-28
Kinas
„Ateitis“
„Ateitis“

Jau netrukus, lapkričio 3 d., prasidedanti „Scanorama“ siūlo daug dėmesio vertų filmų. Tačiau net ir labiausiai atsidavę žiūrovai nesugebės pamatyti visko. Todėl „7md“ nusprendė savo skaitytojams šiemet rekomenduoti ekstremalius filmus, t.y. tokius, kurie žada ar žadina naują kino suvokimą, skatina diskutuoti ir filosofuoti, reikalauja iš žiūrovų daugiau atidumo arba tiesiog kantrybės žiūrint nepakeliamai ilgą filmą, skatina politinį bei socialinį angažuotumą. Tai nebus įprasti repertuaro filmai. Panašių šiais vidutinybių laikais randasi vis mažiau. Tokį pasirinkimą paskatino ir šiuometinė „Scanoramos“ retrospektyva, pristatanti visais požiūriais ekstremalią Andrzejaus Żuławskio kūrybą.

 

„24 savaitės“ („24 Wochen“, Vokietija, 2016)

Anne Zohra Berrached filmo herojė aktorė ir televizijos žvaigždė sužino, kad laukiasi kūdikio, kuris bus neįgalus. Ji pasiryžta gimdyti, susitikinėja su tokia pat liga sergančiais vaikais ir jų tėvais, o per pasirodymus vilki suknelę, pabrėžiančią nėštumą, ir pamažu susitaiko su mintimi, kad jos vaikas bus „kitoks“. Tačiau dar vienas vizitas pas gydytoją sužadins moters abejones. Ji sužinos, kad kūdikis bus priverstas daug kentėti, jo laukia sunkios ir rizikingos operacijos, ir ima abejoti savo sprendimu.

 

„24 savaitės“ priverčia žiūrovus įvardyti savo požiūrį į abortus, neįgalius vaikus, teisinti arba smerkti heroję. Filmas skatina diskutuoti ir apie tai, ar vaidybinis kinas turi kelti visuomenei aktualias moralines problemas ir taip priartėti prie plakato – „24 valandose“ nusifilmavo tikri gydytojai, slaugės ir mokslininkai. Kita vertus, Julios Jentsch vaidyba ir kino salėje vis didėjanti įtampa paneigs bet kokius kaltinimus tiesmukumu.

 

„Ateitis“ („L’avenir“, Prancūzija, 2016)

Už geriausią režisūrą šiemet Berlyno kino festivalyje apdovanota Mia Hansen-Løve filmo heroje pasirinko filosofijos mokytoją. Natalie turi du suaugusius vaikus, filosofiją dėstantį vyrą, pamišusią motiną, kuri nuolat reikalauja dėmesio. Tačiau vieną dieną moters gyvenimas pasikeičia – vyras palieka ją dėl kitos moters. Šią gana banalią istoriją Mia Hansen-Løve papasakojo kitaip nei lauktų žiūrovas, persisotinęs pasakojimais apie pagyvenusias moteris, kurios atsidūrė gyvenimo kryžkelėje. Režisierė prisodrina filmą Natali mėgstamų filosofų citatų bei minčių ir provokuoja klausimus apie tai, kas yra laimė ir laisvė, kaip reikia priimti gyvenimo iššūkius ir nelaimes. Tik šis ironiškas ir originalus šiuolaikinės moters portretas nepasiūlys paprastų atsakymų.

 

„Išsvajotieji“ („Die Geträumten“, Austrija, 2016)

Poetas Paulis Celanas – žydas iš Černivcų, koncentracijos stovykloje praradęs tėvus, ir Ingeborg Bachmann – kareivio bei nacių partijos nario duktė, studijuojanti filosofiją ir dar rimtai negalvojanti apie kūrybą, susitiko 1948-aisiais Vienoje. Jam buvo 27-eri, jai – 22-eji. Celanui Viena buvo tik tarpinė stotelė pakeliui į Paryžių. Bachmann ten pasirodydavo retai – problemų kėlė ir vizos, ir pinigai. Vienoje prasidėjęs Celano ir Bachmann meilės ryšys buvo dramatiškas ir skausmingas. Dvidešimt metų jie skyrėsi ir vėl susitikdavo, rašė vienas kitam laiškus, kuriuos palyginti neseniai surado vokiečių tyrinėtojai ir išleido atskira knyga. 2008-aisiais pasirodęs „Širdies laikas“ tapo tikra sensacija. Knyga atskleidė ne tik dviejų vokiečių literatūros individualybių meilės istoriją, bet ir tapo išskirtiniu pokario intelektualaus gyvenimo dokumentu. Susirašinėjimą nutraukė Celano savižudybė 1970-aisiais. Bachmann mirė po trejų metų – gaisras, kilęs nuo neužgesintos cigaretės bute Romoje, ne vienam pažinojusiam rašytoją taip pat priminė savižudybę.

 

Eksperimentiniame Ruth Beckermann filme kompozitorė ir dainininkė Anja Plaschg ir aktorius Laurence’as Ruppas skaito Bachmann ir Celano laiškus įrašų studijoje, per pertraukas rūko, persimeta keliais žodžiais, stebi vienas kitą, ir tai sukuria neįprastą atmosferą. „Išsvajotieji“ – pavyzdys vienos įdomiausių šiuolaikinio kino krypčių, kai susilieja vaidybinis ir dokumentinis metodai. Iš dalies filmas – edukacinis projektas, iš dalies – bandymas apmąstyti šiuolaikinį meną: epistoliarinį poetų romaną papildo stambiais planais nufilmuoti šiuolaikinių „skaitytojų“ pojūčiai bei reakcijos, padedančios brautis gilyn, iki meilės esmės.

 

„Liudviko XIV mirtis“ („La Mort de Louis XIV“, Prancūzija, Portugalija, Ispanija

2016)

...1715-ųjų rugpjūtis. Sugrįžus iš pasivaikščiojimo, karaliui Liudvikui XIV pradeda skaudėti koją. Skausmas vis didėja, prasideda gangrena. Karalius vis labiau silpsta. Tokia yra didžiausio Prancūzijos karaliaus agonijos pradžia. Tai ne pirmas kartas, kai katalonų režisierius Albertas Serra domisi garsaus asmens mirtimi – ankstesnis „Mano mirties istorija“ buvo skirtas Casanovai. Pasak režisieriaus, šį filmą įkvėpė prie mirštančio karaliaus budėjusių Saint-Simono ir markizo de Dangeau knygos, kuriose tiksliai aprašytos paskutinės Liudviko XIV dienos. Tačiau vienam svarbiausių Europos kino neomodernistui istorinis kontekstas yra tik pretekstas sukurti Robert’o Bressono dvasios „grynąjį kiną“ apie universalius žmogaus gyvenimo aspektus.

 

Serra dažniausiai filmuoja savo kaimo gyventojus, šiame filme jis pirmąkart dirbo su profesionaliu aktoriumi. Karalių suvaidinęs Jeanas-Pierre’as Léaud šiemet Kanuose buvo apdovanotas už gyvenimo nuopelnus. Sakoma, kad tai geriausias kultinio Naujosios bangos aktoriaus vaidmuo.

 

„Mirtis Sarajeve“ („Smrt u Sarajevu“, Prancūzija, Bosnija ir Hercegovina, 2016)

Pagal prancūzų filosofo Bernard’o-Henri Lévy pjesę „Viešbutis „Europa“ sukurtas filmas perkels į prabangų viešbutį Sarajeve. Praėjus šimtui metų nuo erchercogo Ferdinando nužudymo ir Pirmojo pasaulinio karo pradžios čia turi susirinkti Europos šalių politikai. Tačiau viešbučio personalas rengiasi streikuoti – darbuotojai negauna algos, o šalį kankina visos neseniai ES dalimi tapusios šalies bėdos. Režisierius Danisas Tanovicius sukūrė ironišką filmą apie šiuolaikinės Europos moralines dilemas ir egzistencines baimes, juk neatsitiktinai ant viešbučio stogo įrengtoje laikinoje televizijos studijoje televizijos laidų vedėja ir Gavrilos Principo bendrapavardis spėlioja, ką dabar užmuštų „Juodosios rankos“ teroristas – politiką ar bankininką? Bet lietuvių žiūrovams filmas itin aktualus ir savo požiūriu į mažą šalį kankinančius istorinės ir nacionalinės tapatybės klausimus.

 

„Nepaisant nakties“ („Malgré la nuit“, Prancūzija, 2015)

Prancūzų eksperimentinių ir dokumentinių filmų, instaliacijų, vaizdo klipų kūrėjas Philippe’as Grandrieux nuolat ieško naujų išraiškos priemonių, todėl lyginamas su antrojo prancūzų avangardo režisieriais Jeanu Epsteinu, Luisu Buñueliu, Marceliu L’Herbier, o vienas žurnalo „Télérama“ kritikas neseniai jį pavadino didžiuoju formalistu. Į „Nepaisant nakties“ įžengiama kaip į sapną, kuriame režisierius nutraukia ryšius su tradicine naracija. Filmo herojus Lencas Paryžiuje ieško paslaptingai dingusios Madlen, bet sutinka autodestrukcijos apimtą Elen (Ariane Labed). Taip prasideda film noir dvasia sukurtas pasakojimas apie aistrą, pavydą ir vienintelį išsigelbėjimą – meilę. Filmas sulaukė kontroversiškų vertinimų – vieni jį lygino su „prabangaus porno“ estetika, kiti įžvelgė sąsajų su George’o Bataille’o kūryba.

 

„Ornitologas“ („O Ornitólogo“, Portugalija, Prancūzija, Brazilija, 2016)

Portugalas João Pedro Rodriguesas dažnai vadinamas provokatoriumi. Biologijos studijas ir ornitologiją jis iškeitė į kiną, bet šis filmas – ne autobiografinis. Tai sušiuolaikinta Šv. Antano Paduviečio (jis buvo portugalas Fernando Martinsas de Bulhõesas), dar kitaip vadinamo Lisabonos Šv. Antanu, istorija.

 

Filmo herojus Fernandas (Paul Hamy) plaukia baidare Šiaurės Portugalijoje, tikėdamasis upėje aptikti retus paukščius. Kelionėje jis susiduria su kinėmis piligrimėmis, kurios pasiklydo keliaudamos į Santjago de Kompostelą, bet galiausiai patiria dvasinę transformaciją. Režisierius suduria filme skirtingus žanrus, įvairius tabu, šventųjų ikonografijas, užuominas apie piligrimystę (religinę, kino ir erotinę) ir taip sukuria mitišką fantazijų žemę, artimą kitam filmo įkvėpimo šaltiniui – Henrio Davido Thoreau kūrybai.

 

„Seklūs vandenys“ („Ma loute“, Prancūzija, 2016)

Didžiųjų prancūzų kino filosofų tradicijas tęsiantis Bruno Dumont’as šįkart sukūrė filmą, kurio žiūrovai perspėjami, kad jų laukia šokiruojančios, jautrumą galinčios pažeisti scenos. „Seklūs vandenys“ – tai ekstravagantiškas, siurrealistiškas, kupinas absurdo filmas, bet kartu – itin rafinuotas ir preciziškas reginys. Nepaisant žanrų koliažo (arthouse kino dvasios sujungti siaubo filmų apie vampyrus, kriminalinio pasakojimo ir melodramos motyvai), tai ir intelektualus kinas, ir tikras farsas. Filmas nukels į 1910-uosius, gimtąją režisieriaus Flandriją, kur prabangioje viloje gyvena aristokratų šeima. Šalia jų kukliuose nameliuose glaudžiasi žvejai. Staiga paplūdimyje pasirodo detektyvas, tiriantis paslaptingus žmonių dingimus, o tarp aristokratės ir žvejo užsimezga romanas. Gegas veja gegą, aktoriai Fabrice’as Luchini, Juliette Binoche, Valeria Bruni Tedeschi, Jeanas-Lucas Vincent’as sąmoningai šaržuoja savo personažus, režisierius nuolat prisimena kino klasiką, bet šis nesiliaujantis „prancūziškumo“ mėsinėjimas slepia ir socialinę kritiką. Dumont’as rodo, kaip tarp skirtingų klasių nuolat kyla sienos, kaip „elitas“ nesuvokia, koks jis juokingas ir apgailėtinas, ir klausia apie teisę būti kitokiam.

 

„Zoologija“ („Зоология“, Rusija, 2016)

Filmu „Korekcijos klasė“ išgarsėjusio Ivano I. Tverdovskio naujo kūrinio herojė Nataša gyvena nedideliame pajūrio mieste. Jai 55-eri, ji dirba zoologijos sode ir seniai tapo pajuokų objektu. Nataša gyvena kartu su mama, ji jaučiasi niekam nereikalinga. Bet staiga jai išauga uodega. Nataša visaip stengsis jos atsikratyti. Jai teks patirti gėdą, neviltį, kad vėl atrastų save.

 

Šio filmo siužetas primena ir Nikolajų Gogolį, ir Franzą Kafką, ir, žinoma, Sigmundą Freudą, ką jau kalbėti apie įvairias kino istorijos aliuzijas. Kartu tai filmas apie artėjančią senatvę ir atavizmą, kuris padovanoja Natašai meilę ir laisvės jausmą. Režisierius yra sakęs, kad gyvūnai humaniškesni už žmones, bet „norint tapti žmogumi, pirmiausia reikia suvokti savuosius gyvuliškus instinktus, o paskui išmokti su jais teisingai sugyventi“.

 

Parengė Ž. P.

 

„Ateitis“
„Ateitis“
„Išsvajotieji“
„Išsvajotieji“
„Seklūs vandenys“
„Seklūs vandenys“
„Zoologija“
„Zoologija“