Patogios recenzijos

Važiuodamas iš kino teatro autobusu namo, stebėjau, kaip šalia stovinti mergina atstūmė vaikino jai ištiestą išmaniojo telefono ekraną ir vos sulaikydama žiovulį vangiai atsiduso: „Per ilgas tas straipsnis, neskaitysiu.“ Tą pačią minutę apsisprendžiau – apie „Nepatogų kiną“ rašysiu patogias, vieno sakinio recenzijas.

„Liepsnojanti jūra“, rež. Gianfranco Rosi, Italija

Būta liepsningų pasisakymų (Lietuvoje – taip pat), kad Berlyno „Auksinį lokį“ laimėjęs filmas yra nuobodžiai konformistinis, politiškai angažuotas kinas, kuris laiku ir vietoje pasičiupo pabėgėlių krizės temą, sudėliojo užslėptas, bet išsilavinusiam sinefilui juk pernelyg prikišamas ir lengvai perskaitomas metaforas (berniuko Samuelio „tingi akis“ kaip visos Europos neveiksnumo pabėgėlių atžvilgiu metafora) ir sugrojo sentimentalią, bet eiliniam žiūrovui paveikią melodiją, kuri galbūt tokia ir yra, jei į „Liepsnojančią jūrą“ žvelgsime tik pro aprūkusį (aprasojusį) „pabėgėlių“ lęšį, nematydami (ar iš pykčio nenorėdami matyti), jog režisierius kalba kur kas universaliau – apie įtrūkius hermetiškoje realybėje, kurie ilgainiui tampa jos status quo dalimi, apie erdvės trajektorijas, kuriomis esame visi iki vieno nematomai sujungti.

„Vien dvelksmas“, rež. Monica Lãzurean-Gorgan, Rumunija

Tikėjimas yra aklas, neprikišamai teigia režisierė, it kokia Helena Třeštíkova kelerius metus filmuodama vieną rumunų šeimą, į kurios gyvenimo ratus pagalius kaišo ne tik likimas – vaikščioti negalinti dukra, sūnaus paauglio maištas, – bet (o galbūt net pirmiausia) ir fatališkai religingas vyras bei tėvas, kuris Dievu ir nuoširdžia malda pasitiki labiau nei gydytojais , taip  užkirsdamas, nors ir ne iš piktos valios, kelius trapiai šeimos laimei.

„Atmink savo vardą, Babilone“, rež. Marie Brumagne, Bram Van Cauwenberghe, Belgija

Specialaus paminėjimo iš „Nepatogaus kino“ žiuri sulaukęs filmas įdomus savo taupiu meniniu sprendimu (statiška kamera), bet ne tema (pabėgėlių gyvenimas Ispanijos pakrantėje), nes  režisieriai taip ir neatveria jai netikėtos erdvės, o tik kantriai ir kiek pretenzingai (imsim ir sukursim jautrų ir humanišką filmą) stebi ir šią kantrybę, artimą beveik mirčiai (nudvėsęs šuo, ropinėjančios skruzdės), galiausiai paverčia filmo ašimi – taip, konceptualu, bet ar nekvepia europiečio veidmainyste?

„Sonita“, rež. Rokhsareh Ghaem Maghami, Iranas, Vokietija, Šveicarija

Vertingiausi filme tie epizodai, kuriuose Teherano prieglaudoje gyvenančios ir apie reperės karjerą svajojančios aštuoniolikmetės afganistanietės Sonitos portretas pasitraukia į antrą planą ir vietą užleidžia sutrikusiai režisierei, kuri nebežino, kaip elgtis susiklosčiusių įvykių akivaizdoje (kur riba, kurios dokumentinio kino autoriui nevalia peržengti?), nes visa kita tėra „amerikietiškos svajonės“ su iranietišku prieskoniu versija, pabaigoje daliai žiūrovui leidžianti atsikvėpti (viskas baigėsi gerai), o daliai (tarp jų ir man) pasėjanti neramių svarstymų – ar pabėgusi nuo vilko (konservatyvių tradicijų pragaras gimtinėje) Sonita nepakliuvo ant meškos (vidutinybes štampuojantis vartotojiškas JAV visuomenės pragaras): juk dar Irane į sąsiuvinį Sonitos klijuojami „tobulo gyvenimo“ karpiniai iš žurnalų signalizavo, kad kvailos „amerikietiškos svajonės“ fantomas jau spėjo įsigauti į jaunos merginos sąmonę.

„Pilkos svajonės“, rež. Mehrdad Oskouei, Iranas

Irano pataisos ir reabilitacijos centre gyvenančių jaunų (per jaunų) merginų kolektyvinis portretas jaudinančiai ir jautriai atskleidžia, kad už visų nusikaltimų (narkotikai, vagystės, net žmogžudystės) stovi suaugusieji (vaikystėje smurtavę tėvai, seksualiai priekabiavę dėdės, nemylėjusios motinos), jauną protą žalojančios šalies tradicijos, konservatyvumas, galiausiai tiesiog nepalankiai sukritusios aplinkybės, kad už merginų susigalvotų anoniminių vardų – Niekas, 651 Gramas (tiek viena mergina pavogė amfetamino) – slypi skausmas, ašaros, pyktis, meilės troškimas, kurie filme prasiveržia kaip įkvepiantis vienų merginų rūpestis kitomis ir moteriškas solidarumas, kuriuos rodydamas režisierius, laimė, išvengia dažnos panašių filmų palydovės didaktikos.

„Gylis 2“, rež. Ognjen Glavonic, Serbija, Prancūzija

Dar vieną festivalio žiuri specialųjį paminėjimą gavęs „Gylis 2“ – tai ir valstybiniu lygiu vykdytos masinės civilių žmogžudystės kodinis pavadinimas, ir netiesioginis autoriaus kvietimas žvelgti giliau į nutylėtus Balkanų karo nusikaltimus žmogiškumui, apie kuriuos jis leidžia pasakoti tiek aukoms, tiek budeliams, taip atverdamas dar labiau sukrečiančią dimensiją, stiprinamą pabrėžtinai neestetiškais, beveik „jokiais“ vaizdais – purvinu upės vandeniu, šlapiu dirvožemiu, sąvartynu, plikomis medžių šakomis, aptrupėjusiu sienų tinku, naktį greitkeliu lekiančiais vilkikais, šlapiu automobilio stiklu: stipru.

„Havarie“, rež. Philip Scheffner, Vokietija

Jei ne ekrane matoma tamsi valtis su pabėgėliais ir vos vos judantis ekranas, tai būtų džarmaniškai mėlynas filmas, bet, netgi toks nebūdamas, emociškai jis veikia panašiai – už ekrano girdimi skirtingų žmonių (valtyje buvusių migrantų, gelbėtojų, šalia plaukusio kruizinio laivo įgulos narių ir keleivių) balsai sukuria stiprų ir įtaigų sudėtingą „pabėgėlių diskursą“, kuriame sumišę viskas – skaudžios asmeninės istorijos, abejingumas, solidarumas ir, tenka karčiai pripažinti, europiečio sąmonėje gajus terorizmo baubas.