Lėtosios peržiūros. Dialogas #3. Istorija

Dėmesys istorijai, praeičiai, atminčiai – išskirtinis Naujosios bangos palytėto Vidurio Rytų Europos kino bruožas. Kaip teigia tyrinėtojai, socialistinio laikotarpio kinematografinės praeities reprezentacijos čia atliko kelias funkcijas: konsolidavo tautinę savimonę dėl nacionalinės bendrystės jausmo ir suteikė galimybę gilintis į universalius moralinius klausimus. Dar vienas šio regiono kino bruožas – įprastų šeimyninių saitų tarp vaikų ir tėvų trūkis. Karo, pokario metais tėvų netekę našlaičiai – vis dažnesni vėlyvojo socializmo filmų herojai.

Praeitis, trauminės patirtys nesvetimos ir Martai Meszaros. Į jas režisierė gilinasi filme „Dienoraštis mano vaikams“ (1982, į ekranus išleistas 1984 metais), tapusiame pirmąja keturių režisierės kino dienoraščių dalimi. Tačiau, priešingai nei kiti į universalumą, kitaip tariant, pasakoti Didžiąją istoriją pretendavę Vidurio Rytų Europos istoriniai filmai, pastarasis į stalinizmo metus gręžėsi pasakodamas subjektyvią, savą, asmeninę istoriją. Kita vertus, istorinės temos suasmeninimas – ne tik autorinė režisierės strategija, bet ir laisvės suvaržymų, ribojusių galimybę kalbėti tam tikromis temomis, pasekmė. Istorijos suasmeninimas, nukėlimas į šeimos lygį leido ją „nupolitinti“ arba kalbėti užuominomis, be deklaracijų.

„Dienoraštis mano vaikams“ – autobiografinis filmas. Atliepiant dienoraščio struktūrai, jis sudarytas iš svarbiausių pagrindinės herojės Julijos – pokariu iš Sovietų Sąjungos į tėvynę sugrąžintos našlaitės – išgyvenimų. Atminties ir užmaršties sąveika – pagrindinis filmo leitmotyvas, nulėmęs ir filmo struktūrą: realų filmo veiksmą papildo vaikystės retrospekcijos, archyviniai kadrai ir pokariu rodytų filmų ištraukos. Linijinio laiko trūkiai leidžia priartėti prie Julijos išgyvenimų (mamos ir tėčio ilgesys, vienatvė), o kartu panirti į pokario atmosferą. Pastarąją kuria archyvinių kadrų intarpai, pateikti subjektyviu herojės žvilgsniu. Dar viena, kiek svarbesnė šių kadrų (filme tai kino žurnalai, rodomi kino teatre) funkcija – oficialiosios, viešai deklaruotos istorijos reprezentacija, kuri yra priešinga asmeninei Julijos patirčiai.

Trintį tarp viešo (kolektyvinio, deklaruojamo, istorijos) ir asmeninio (individualaus išgyvenimo, atminties) sustiprina santykiai tarp merginos ir jos mama būti pretenduojančios aktyvios komunistės ir vienišos moters Magdos. Primesta, įnorius tenkinanti šios motinystė nemiela Julijai ir todėl, kad valdinga, griežta Magda – visiška priešingybė Julijos motinai – kėsinasi į merginos asmeninę patirtį. Magdos noras disciplinuoti Juliją kaskart ją panardina į vaikystės atsiminimus. Jie – vienintelė bendrystės su mirusiais tėvais jausmo užuovėja. Motinos ilgesys paaiškina ir didžiulę Julijos trauką kinui – tai ne tik galimybė pabėgti nuo nemielos tikrovės, bet tarsi palaikomas ryšys su mama.

Santykiai taip pat įgauna ir alegorinę funkciją: Magda atstovauja stalinistiniam režimui, Julija – visuomenei, kuri nenori su juo taikstytis. Julija taip pat įkūnija individualų maištą prieš visuotinę, kolektyvinę užmarštį arba valdžios intencijas kurti naujas vertybes senųjų sąskaita. Dabartis ir praeitis supriešinama ir filmo erdvėje: griaunamo Budapešto senamiesčio vaizdai, kaimo kraštovaizdis ir nostalgiška Julijos reakcija į dabartį, priešinimasis naujos sistemos primestai modernizacijai. Santykį su laiku nusako ir tai, kad „Dienoraštis mano vaikams“ yra nespalvotas (kitaip nei kitos dienoraščių dalys), tai kuria ne tik autentiškumo, dokumentalumo įspūdį, bet ir prisideda prie nykios pokario atmosferos, kur patirtis vienspalvė ir ribota.

Tai nebuvo pirmas filmas, kritikavęs stalinizmą, jo pasekmės visuomenei, žmogui. Kurti filmus šia tema Vengrijoje pradėta jau 8-ojo dešimtmečio pradžioje. Tikėtina, jog prisidėjo ir pakankamai liberali, atvira kūrybinė aplinka, mat Vengrijoje valdžia mažai kišosi į kūrybinį procesą. Tačiau tai nereiškė, kad buvo įmanomas visiškas atvirumas. Kad kalbėjimo galimybės buvo ribotos, patyrė ir šis filmas – režisierė turėjo pašalinti du epizodus: Staliną šlovinančio sovietų filmo „Berlyno žlugimas“ (rež. M. Čiaurelis, 1950) ištrauką ir kadrus, rodančius „valstybės priešo“, 1949 m. nužudyto Vengrijos komunistų partijos veikėjo Laszlo Rajko laidotuves.

Meszaros pelnė tarptautinį pripažinimą, Specialusis žiuri prizas Kanuose tapo pirmu tokiu aukštu apdovanojimu režisierei moteriai. Margarethe von Trottos filmas „Rosa Luxemburg“ (1986) taip pat sulaukė dėmesio Kanuose – Barbara Sukowa buvo apdovanota už geriausią moters vaidmenį.

Filmus vienija ne tik apdovanojimai ar istorijos tema, bet ir kalbėjimo apie ją būdai. Abu filmai istorinius įvykius suasmenina, tiesa, remdamiesi skirtingomis strategijomis: Meszaros tai daro pasirinkdama asmeninę, autobiografinę prieigą, von Trotta – per viešos, politinės figūros biografiją, kurią pasakoja atskleisdama herojės intymią, asmeninę, kitaip tariant, neviešą erdvę. Šiame filme atskaitos tašku didiesiems įvykiams papasakoti pasirenkama ne asmeninė istorija, o atvirkščiai – didysis pasakojimas suasmeninamas per autobiografinę liniją. Istorinių personalijų suasmeninimas buvo naujas ir netikėtas reprezentavimo būdas, prieštaravęs klasikiniam didžiųjų istorijos veikėjų vaizdavimo kanonui. Beje, todėl filmas savo laiku buvo smarkiai kritikuotas.

„Rosa Luxemburg“ pasakoja apie vieną iškiliausių, tiesa, kontroversiškai vertinamų, XX a. politinių figūrų, socialistinių judėjimų Vokietijoje ir Lenkijoje pradininkę, marksizmo teorijos interpretatorę. Pasikartoja von Trottos herojų ir temos pasirinkimo motyvas – ji imasi nepatogios, apeitos temos, „suproblemina“ kitaminčius ir visuomenės atstumtuosius. Kurti filmą apie Rosą Luxemburg tada buvo nepatogu ir gana drąsu, nes Vokietijos visuomenės atmintyje ši figūra atliko skirtingus vaidmenis: Vakarams – tai buvusi išdavikė, Rytams – socializmo vertybių simbolis, kankinė.

Kaip ir kituose filmuose, ir šiame režisierė gilinasi į ribines būsenas – kalėjimo, smurto, bando suprasti atotrūkio tarp utopijos ir realybės, arba siekiamybės ir realybės priežastis. Von Trotta yra prisipažinusi, kad jai įdomiausia gilintis į dvilypę žmogaus prigimtį. Dvilypumą ji sieja su romantizmo tradicija, būdinga ir moderniajai vokiečių kultūrai. Prigimties dvilypumą atskleidžia pagrindinės veikėjos charakteris – ji vienokia viešojoje erdvėje (ryžtinga, kovinga), bet visiškai kitokia asmeninėje (jautri, pažeidžiama). Filmas tarsi pratęsia konflikto tarp to, kas yra vieša, ir to, kas asmeniška, temą.

Spalio 27 d. 18 val. Šiuolaikinio meno centro kino salėje įvyks ketvirtasis dialogas, kurio tema – maištas. Kino kritikė Santa Lingevičiūtė pristatys Martos Meszaros „Dienoraštį mano mylimiesiems“ („Naplo szerelmeimnek“, 1987) ir Margarethe von Trottos „Antrąjį Kristos Klagės pabudimą“ („Das zweite Erwachen der Christa Klages“, 1978).