Tie, kurių nėra

Ant lovos sėdi moteris ir skaito mylimojo laišką. Būtų romantiškas vaizdas, jei lova nestovėtų apšnerkštame kambaryje, moteris nebūtų ta, kuriai nesusimąstydami prilipdome atgrasią „bomžės“ etiketę, o mylimasis nekalėtų už tai, kad pavogė (o gal ir ne, niekas nežino) kaimyno dviratį. Moteris glamžo popierių ir verkia, nes mylimasis laiške prisipažįsta, jog myli ją ir dažnai apie ją galvoja – ar prisimeni, kaip plaukėme žvejoti ir ant meškerės užkibo batas? Jei taip rašo, vadinasi, myli, ta meilė tikrai egzistuoja, sako ji kamerai.

Ir gyvenimo, ir filmo „Ukrainos šerifai“ (rež. Roman Bondarčiuk) paraštėse ilgą laiką buvusi moteris staiga pasirodo visai kitoje šviesoje ir tampa liudytoja to, apie ką kalbėjo dauguma Vilniaus dokumentinių filmų festivalio (VDFF) filmų, – humaniškumo. Juk nepaisant socialinio ar kokio kito statuso, visi norime būti mylimi ir išgyvename panašius jausmus. Nesvarbu, sėdime apartamentuose su vaizdu į Vilniaus senamiestį ar tamsioje žemų lubų kamaroje visų pamirštame Ukrainos užkampyje.

Juk niekada negali žinoti, kada tapsi „tuo, kurio nėra“. Kada jausiesi kaip teatro ir kino režisierius bei aktorius Augustinas Baltrušaitis, sovietmečiu dirbęs net su Grigorijumi Kozincevu, kai šis kūrė „Hamletą“ (o gal „Karalių Lyrą“, niekas jau tiksliai nebeprisimena), o dabar dienas stumiantis Utenos senelių namuose taisydamas „šilelius“ („Tas, kurio nėra, arba Countdown“, rež. Audrius Stonys). „Augustinas? Baltrušaitis?“ – kraipo galvas buvę kolegos, pažįstami, gal net draugai. Kas lieka iš žmogaus, kai jo niekas nebeprisimena? Ar jo lieka mažiau? Ir apskritai, ar mūsų egzistavimas nėra tiesiogiai proporcingas kitų atsiminimams apie mus: kol prisimena, tol gyvename.

Prieš dvylika metų sukurtas, bet mano tik dabar pamatytas filmas dar kartą patvirtino režisieriaus talentą klausti, bet ne teigti. Jo gebėjimą prisiliesti prie žmogaus vidaus, į kurį šiuolaikiniai dokumentinio kino autoriai užsuka vis rečiau, o jei ir užsuka, tai pernelyg drastiškai, nejautriai, narcizistiškai grožėdamiesi pirmiausia savimi, bet ne pačiu žmogumi.

Tiek šis Stonio filmas, man rodos, tapęs lūžiu visoje jo kūryboje ir žymėjęs jau kitokį (formos prasme – asketiškesnį, temų prasme – atsigręžiantį į atminties fenomeną) kalbėjimą, tiek apskritai visa jo kūrybos retrospektyva pakurstė dar labiau laukti naujausio jo filmo „Moteris ir ledynas“, kuris pasakos apie daugiau nei trisdešimt metų tolimame Tian Šanyje ledyną tyrinėjančią lietuvių mokslininkę. Arba kitaip tariant – vėl apie tą, kurios nėra.

O kiek liko iš gražuolės čekų aktorės Lídos Baarovos, kurią jaunystėje dievino gerbėjai, mylėjo Josephas Goebbelsas, o aprimus audringam skandalui į filmo „Pienburniai“ („I Vitelloni“) aikštelę kvietė Fellini? Liko aktorės vaidintų herojų monologų nuotrupos, kurias ji kartoja prieš kamerą. Liko viena po kitos rūkomų cigarečių dūmai, kuriais aktorė, pasakodama gyvenimo istoriją režisierei Helenai Třeštíkovai, rodos, bando užpildyti vidinę tuštumą. Liko šlakas alkoholio, kurį viename epizode ji susiverčia tiesiai iš butelio. Ir šios smulkutės detalės pakanka, kad dar geriau suprastum kadaise aristokratiškumu spinduliavusios moters nuopuolį.

„Kodėl mane taip kankinate?“ – klausia apdujusi Baarová. „Nes tai XX a. amžius“, – atsako Třeštíkova. Atsakymas tampa ir užuojauta, ir savotišku tautos išdavike bei kolaborante vadintos aktorės išteisinimu. Ne visada viskas priklauso nuo mūsų pasirinkimų – kartais renkasi pati istorija, tarsi nori pasakyti režisierė. Juolab kad Baarová nebuvo vienintelė garsenybė, kuri tais sudėtingais laikais blaškėsi tarp proto ir aistros, dažnai pasirinkdama pastarąją ir dėl to kentėdama visą likusį gyvenimą.

Gyvenimas žiauresnis už kiną, filmu „Pasmerktas grožis“ teigia režisierė ir visą Baarovos išpažintį sudursto ne iš realių archyvinių kadrų (jų dažnai imasi kiti režisieriai, pasakodami garsių asmenybių biografijas), o iš filmų, kuriuose aktorė atliko svarbiausius vaidmenis, ištraukų. Toks režisierės sprendimas leidžia ne tik dar kartą pažvelgti į talentingos aktorės kūrybinį kelią, bet ir parodo, kaip stipriai Baarovos gyvenimas buvo susijęs su kinu. Net senatvėje kalbinama aktorė, atrodytų, „neišeina iš vaidmens“, gyvena kitame – kino pasaulyje.

Į iliuzijų pasaulį trumpam sau leidžia nusikelti ir kita Třeštíkovos herojė Marčela („Marčela“). Svajonės gana žemiškos – gyventi Kanados miškuose, turėti medinį namelį iš rąstų, kelis arklius, būti toli nuo visko, kas ją slegia gimtojoje Čekijoje. Nepavykusios santuokos, keistomis aplinkybėmis žuvusios dukters prisiminimo, sūnaus protinio neįgalumo, savojo nervinio išsekimo. Tačiau moters norams nelemta išsipildyti, nes gyvenimas murkdo nepritekliuje, neviltyje, nelaimėse ir ligose. Ir tai tęsiasi kelis dešimtmečius. Třeštíkova stebi Marčelos gyvenimą iš šalies ir tik kritiniu atveju įsikiša į fiksuojamą realybę – Marčelai nualpus bažnyčioje ir prisipažinus, jog galvoja apie savižudybę. „Privalai gyventi bent dėl sūnaus“, – sako režisierė iš už kameros.

Žiūrėti Třeštíkovos dokumentinius filmus – tai nuolat grumtis su viduje kylančiais etiniais klausimais, su galima–negalima aspektu. Panašu, kad pati režisierė šias dilemas sau jau išsprendė ir savo kūryba teigia – niekas už tave nenugyvens tavo gyvenimo. Ar tokio atsakymo užtenka, – spręsti kiekvienam žiūrovui.

Kai festivalyje matytuose filmuose herojų realybė priartėja visu savo dirginančiu nervu, pradedi atsainiau žiūrėti į kūrėjus, kurie tą realybę šiek tiek surežisuoja, pavyzdžiui, Janas Gassmanas filme „Europa, ji myli“. Apie žemyną ištikusią ekonominę ir socialinę krizę režisierius pasakoja pasitelkdamas keturias skirtinguose kampeliuose – Talinas, Sevilija, Dublinas ir Salonikai – gyvenančias jaunas poras, tačiau tą daro pernelyg pasitikėdamas savo, bet ne gyvenimo scenarijumi.

Galima iki nukritimo ginčytis, ar tai dokumentika, prieinant nebent tik vienos išvados – filmas tave jaudina arba ne. Šio filmo herojai, kuriuos taip pat gali vadinti „tais, kurių nėra“, manęs visiškai nesujaudino. Ne todėl, kad jų istorijos nebūtų liūdnos ar drastiškos (nedarbas, narkotikai). Dėl to, jog „tais, kurių nėra“ jie pirmiausiai buvo pačiam režisieriui, visą filmą taip ir nesugebėjusiam priartėti prie filmuojamų žmonių vidaus.