AtgalATGALĮ titulinįĮ PRADŽIĄSpausdintiSPAUSDINTI

Lėtosios peržiūros. Dialogas # 2. Kasdienybė

Martos Meszaros „Devyni mėnesiai“ ir Margarethe von Trottos „Švininiai laikai“

Živilė Pipinytė
Nr. 30 (1182), 2016-09-30

Kasdienybės tema kine man siejasi su lenkų poetų Juliano Kornhauserio ir Adamo Zagajewskio manifestu „Neparodytas pasaulis“ („Świat nie przedstawiony“), paskelbtu 1974 metais. Jo autoriai kritikavo lenkų literatūrą ir rašytojus, kurie, vaizduodami realybę, naudojasi alegorijomis, metaforomis, mitais ir vengia tiesiai aprašinėti visuomenės problemas. Panašiai buvo ir už geležinės uždangos kurtame kine – filmų kūrėjai dažnai naudojosi metaforomis, simboliais, kalbėjo netiesiogiai. Užtenka prisiminti kad ir Andrejaus Tarkovskio filmus.

 

Kornhauseriui ir Zagajewskiui stigo literatūros, kuri analizuotų dabartį ir aprašinėtų tikrovės realijas. Literatūros, kuri būtų įrankis formuoti visuomenės tapatybę ir savimonę. Manifestas įkvėpė ir kinematografininkus, šie taip pat tvirtino, kad sunku gyventi neaprašytame ir neparodytame pasaulyje. Neatsitiktinai Krzysztofas Kieślowskis savo diplominiame darbe citavo kitą realybės režisierių – čeką Evaldą Schormą: „Nesibaigiančiuose daiktų esmės, prasmės ir tiesos paieškose mūsų laukia daug nusivylimų, bet reikia siekti tikslo vis iš naujo dar ir dėl kelio, kuris į jį veda.“

 

Kasdienybė kine atsirado kartu su naujosiomis bangomis, kurios čia dažnai ieškojo poezijos, gyvenimo prasmės ar paprasto žmogaus egzistencijos pateisinimo. Ne išimtis buvo ir vengrų kinas, kur Naujosios bangos poetika palietė ir pačius didžiausius, tarp jų Martos Meszaros pirmąjį vyrą Miklósą Jancsó. Vis dėlto pirmuosiuose šios poros vaidybiniuose filmuose akivaizdi dokumentinio kino patirtis. Jancsó vėliau nuo jos nutolo, bet Meszaros statybine medžiaga tapo būtent ta autentiška iki tol neįvardyta realybė. Ankstyvuosiuose filmuose Meszaros rodo mažus miestelius, paprastus jų gyventojus, neskubėdama įsižiūri į jų veidus, rodo troškimus, jausmus, nusivylimus. Kasdienybę, kurioje po truputį ima ryškėti visuomenės nuomonės, archajiškų prietarų ir papročių, beviltiškos atmosferos spaudimas.

 

Tada ima rastis vis daugiau moterų režisierių, kurių filmai išsiskyrė būtent imlumu ir dėmesiu kasdienybei. Tokia buvo ir Vera Chytilova, ir Agnès Varda, ir Kira Muratova. Ypač pastarosios filmuose realybė kartais atrodo fantasmagoriška, nes yra pernelyg tikra. Jau tada ir teoretikai pradėjo kalbėti apie ypatingą moterų kino realizmą, polinkį į kasdienybės vaizdavimą. Tai svarbu, nes tada moterų kine atsiranda nauji ryšiai tarp gesto, daikto ir konkrečios erdvės, dialogai netenka dirbtinumo, būtent aplinka, paprastos buities detalės ar kasdieniai banalūs užsiėmimai „pasakoja“ vidinį konfliktą. Formuojasi ypatingas moterų kino žvilgsnis į tikrovę. Dabar šie moterų kino atradimai dažnai gana mechaniškai kartojami net vyrų filmuose apie moteris, pavyzdžiui, Paweło Pawlikowskio „Idoje“ ar čekų Petro Kazdos ir Tomáso Weinrebo filme „Aš, Olga Hepnarova“. Šių filmų herojės kalba mažai, jas labiau apibūdina žvilgsniai, gestai, daiktai, drabužiai.

 

Ir „Įvaikinime“, ir „Devyniuose mėnesiuose“ Meszaros rinkosi veiksmo erdves ir personažus, kurie iš pirmo žvilgsnio kinematografiški galėjo atrodyti tik konformistams. Tai fabrikai ir juose dirbančios moterys. Bet Meszaros filmuose tai neturi nieko bendra su valdžios propaganda, greičiau atvirkščiai. Sunkus darbas, nejaukios gamyklų erdvės, prasti, skurdūs būstai, vargana buitis yra kasdienybė, į kurią savo personažus panardina Meszaros. Ji parodyta labai įtaigiai ir priverčia įsižiūrėti į iš pirmo žvilgsnio paprastus personažus, kurie atsiveria palengva, kai per detalės, gestus ima aiškėti filmo herojų troškimai, traumos, siekiai.

 

Viena vertus, kasdienybės erdvė apibūdina personažus: nuomojamas Juli kambarys, Janošo butas, jo statomas namas, fabriko kaminai kiekvieno peizažo ar vaizdo pro langą fone, kavinė ar studentų valgykla, pats miestelis, kuriame lyg kaime kieme skerdžiama kiaulė. Tačiau visur jaučiamos ir nematomos ribos – socialinės, politinės, bendruomeninės. Todėl filmo politinė ištarmė akivaizdi, dėl jos režisierės dažnai turėjo problemų. „Devyni mėnesiai“, regis, patvirtina tada madingą šūkį „Asmeniška yra politiška“ („The personal is political“).

 

Kita vertus, ta pabrėžtinai realistiška, minimalistinėmis priemonėmis atkurta aplinka padeda režisierei kalbėti apie jausmus. Atrodo, kad personažai gali išsilaisvinti, užsimiršti tik būdami kartu, valgydami prie ankšto stalo, nuogi prisiglaudę vienas prie kito. „Devyniuose mėnesiuose“ daug stambių planų, kurie verčia įsižiūrėti į herojų veidus, akis, žvilgsnius. Intymumas, jausmai – vienintelis kažko vertas, svarbus dalykas šioje tikrovėje, ypač Juli, kuriai iš pradžių reikia slėpti ir pavainikį sūnų, ir jausmus nuo kitų žmonių. Meszaros laukė, kada aktorė Lili Monori gimdys, kad finale įdėtų natūralistišką gimdymo sceną. 1976 m. tai buvo tikra bomba. Ko gero, nuo 1929-ųjų, kai Dziga Vertovas „Žmoguje su kino kamera“, ar 1930-ųjų, kai Aleksandras Dovženka „Žemėje“ parodė gimdymą, kine tokios autentiškos scenos nebuvo.

 

Pilkoje filmo kasdienybėje juo labiau neįtikėtina atrodo Juli – moteris, kuriai svarbiausia išlikti nepriklausomai. Kuri nori gyventi kitaip. Jai nebereikia jokių kompromisų, todėl Juli visąlaik atstumia Janošą, nes supranta, kad jam reikia nuolankios, geros, paprastos žmonos. Jos ambicijos Janošui atrodo perdėtos. Juli pernelyg savarankiška, kad galėtų priklausyti jam, kad jai užtektų namų ir vaikų. Meszaros rodo, kad vyro dominavimas šitoje kasdienybėje apima visas sferas. Tai taip pat skamba politiškai, juolab kad režisierė apnuogina ir vyro logiką.

 

Meszaros, iš kurios, regis, turėtum laukti istorijos apie moterį, kuri, perfrazuojant kitą garsų filmą, „mylėjo, bet neištekėjo“, istorijos apie jausmų konfliktą, norų ir galimybių susidūrimą, nepastebimai paverčia „Devynis mėnesius“ pasakojimu apie moterį, kuri nori gyventi savo gyvenimą, būti laisva, jaustis pilnavertė, reikšti savo jausmus, nors, beje, filme nenuskamba joks feministinis terminas. Tiesiog režisierė į tą įprastą kasdienybę įdeda moterį, kuri nenori ir negali gyventi tokioje kasdienybėje ir priversta jai priešintis. Ji renkasi vienatvę, savaip jai pasmerkia ir savo vaikus. Tai suteikia Lili tragizmo. Palikto, nereikalingo, svetimų auklėjamo vaiko tema dažnai skamba ir Meszaros, ir Margarethe von Trottos filmuose. Von Trottos filmo „Švininiai laikai“ herojė teroristė Mariana kalėjime klausia apie sūnų, bet lygina jį su Trečiojo pasaulio vaikais, kurie esą neturi nei sąsiuvinių.

 

Ir „Devyni mėnesiai“, ir Margarethe von Trottos „Švininiai laikai“ rodo savo laikui pernelyg drąsias moteris. 1981 m. Venecijos kino festivalyje „Švininiai laikai“ buvo apdovanoti „Auksiniu liūtu“ ir sukėlė didžiulį atgarsį. Dvi filmo seserys Juliana ir Mariana turėjo gerai žinomus prototipus – seseris Christiane ir Gudrun Ensslin, filosofo Hegelio provaikaites. Christiane buvo feministinio moterų žurnalo, kuris nuosekliai kėlė į viešumą tabuizuotas temas, redaktorė. Gudrun tapo teroristinės organizacijos RAF (Rote Armee Fraktion) ideologe ir „smegenimis“. RAF vokiečių kine – iki šiol ypatinga ir aktuali tema. RAF mitologiją kūrė ir Alexandro Kluge’s bei kitų režisierių novelių filmas „Vokietija rudenį“, kur nuskambėjo mintis, kad Antigonė buvo pirmoji teroristė.

 

Von Trotta filme nei smerkia terorizmą, nei jį gina. Ji rodo dvi seseris, kurių tikslai vienodi, kurios nuolat, net per trumpus kalėjimo susitikimus, kur užrašinėjamas kiekvienas žodis, aistringai diskutuoja. Abiejų seserų pažiūros panašios. Mariana vaikystėje buvo švelnesnė, bet ji tapo teroriste, nes negali gyventi kasdienybėje. Tai Juliana turėtų būti teroriste, nes maištauja nuo vaikystės, bet ji pasirinko sunkų, kasdienį visuomenės sąmoninimo darbą. Režisierė tarsi sukeičia teroristės ir feministės vaidmenis, taip paryškindama tapatybės klausimą. Scena, kai seserys kalėjime apsikeičia juodu ir baltu megztiniais, labai simboliška. Panašiai ir scena, kai seseris skiriančiame stikle susilieja jų veidų atvaizdai. Filmo tragizmas gimsta iš suvokimo, kad abi – ir nuoseklioji Juliana, ir ryžtingoji Mariana – pralaimi.

 

Šį trečiadienį (rugsėjo 28 d.18 val.) ŠMC kino salėje įvyks trečiasis lėtųjų peržiūrų dialogas. Jo tema – istorija. Martos Meszaros filmą „Dienoraštis mano vaikams“ (1984) ir Margarethe von Trottos filmą „Rosa Luxemburg“ (1986) pristatys kino istorikė Lina Kaminskaitė-Jančorienė.

Į viršųĮ VIRŠŲ