Lėtosios peržiūros

Kadangi Lietuvoje neegzistuoja nacionalinė institucija, kuri rūpintųsi nuolatine kino klasikos sklaida, reiklesniam kino žiūrovui beveik vienintelė galimybė pažinti kino meistrus tampa festivalių antrame plane rodomos teminės ar autorinės retrospektyvos. Tačiau jos neretai neatlaiko konkurencijos su šiuolaikinio kino panorama, o net ir tie žiūrovai, kurie randa laiko vienam klasikinio kino seansui, pritrūksta valandėlės jam apmąstyti, su kuo nors pasidalinti. „Lėtosiomis peržiūromis“ stengiamės ne tik sumažinti Vilniaus kino kultūros spragas, bet ir sulėtinti kino žiūrėjimo tempą – leisti kiekvienam filmui „pakvėpuoti“ laike ir žiūrovų galvose. Projektą įkvėpė Londono Šiuolaikinio meno institute beveik trejus metus trukusi Chantal Akerman retrospektyva, kuri ne vienam miestiečiui tapo retais, bet nekantriai laukiamais kultūriniais ritualais, po seanso suburiančiais bendraminčius neformalioms diskusijoms.

Lėtą kino žiūrėjimą papildyti norėjosi dar vienu kino žiūrėjimo modeliu – pasiūlyti žiūrovams dvigubas peržiūras (double bill), kurio esmė – vienas po kito rodomi du ilgametražiai filmai. Dvigubos peržiūros kino kultūroje nėra naujas reiškinys – jis išpopuliarėjo Holivude Didžiosios depresijos metais, kai kino teatrai sulaukdavo vis mažiau žiūrovų. Dažnai tai tebuvo potencialiai sėkmingo filmo jungimas su mažesnio kalibro filmais – B kategorijos, be didžiųjų Holivudo žvaigždžių, ar labai specifinei auditorijai skirtais filmais. Tačiau dvigubos peržiūros gali tapti ir kitokio kino kuravimo pagrindu, kviečiant žiūrovus į dviejų filmų dialogą. Tai gali tapti naujo mąstymo apie kiną būdu, kai sujungus du filmus gimsta nauja idėja.

Dialogas neįdomus, jei pašnekovų patirtis identiška. Pasirinkus vieną ryškiausių Naujojo (Vakarų) Vokietijos kino režisierių – Margarethe von Trottą, jos dialogo partnerę norėjosi rasti iš Rytų ir įkvėpti pokalbį tarp Rytų ir Vakarų Europos, kuris dabar yra ne mažiau aktualus mąstant apie Lietuvos identitetą. Marta Mészáros, kaip ir von Trotta, bandė suprasti tapatybės klausimus, todėl kritiškai tyrinėjo savo šalies realijas iš istorinės, politinės ir socialinės perspektyvų. Problemos ir jų sprendimo priemonės abipus sienos skyrėsi, bet abi režisierės nepaprastai jautriai rodė moteris ir jų tarpusavio santykius. Gilinantis į režisierių kūrybą vis įdomiau stebėti, kaip tarp filmų gimsta dialogai apie kasdienybę, istoriją, maištą, kronikas, moteris, namus, nuo kino formos ir jos suvokimo neatsiejamą režisierės, herojės, kameros bei žiūrovų žvilgsnį.

Žvilgsnis tapo jungiamąja pirmojo Margarethe von Trottos ir Martos Mészáros filmų dialogo tema. Vujaristinė žiūra kine vyravo nuo pat Holivudo aukso amžiaus. Pastaraisiais dešimtmečiais vis dažniau iš naujo prabylama apie nelygiavertę moterų reprezentaciją kine ir moterų stygių svarbiausiose kino aikštelės pozicijose. Kaip kinta kameros žvilgsnis į moters kūną, jos gestus, kai aikštelėje vadovauja režisierė moteris?

Mészáros filme „Įvaikinimas“ (Örökbefogadás, 1975) išryškėja neobjektyvizuojančio žvilgsnio jautrumas ir dėmesingumas. Pagrindinę veikėją Katą pradedame pažinti nuo jos kasdienių gestų – be jokio spektakliškumo ar simbolizmo – namų erdvėje, gydytojo kabinete stebime išraiškingą, bet kartu ir pažeidžiamą Katos, mirtingo žmogaus, kūną.

Kata – vidutinio amžiaus moteris, gyvena viena, dirba gamykloje, turi vedusį mylimąjį ir svajoja susilaukti vaiko. Į jos gyvenimą netikėtai įsiveržia jauna mergina Ana iš netoliese esančių globos namų. Kameros žvilgsnis įdėmiai, tačiau neįkyriai stebi šių moterų susitikimus. Bendri planai suteikia erdvės jų judėjimo namuose trajektorijoms. Pirmuosiuose susitikimuose moterys viena į kitą žiūri įtariai, jos lyg drovisi viena kitos, tačiau ilgainiui jų žvilgsniai stambius planus užpildo supratingumu. Fizinis artumas tampa saugia sala, kurioje jos abi gali atsiskirti nuo sunkios, susvetimėjusios aplinkos ir žmonių, kurie negali šių dviejų moterų suprasti.

Žvilgsnio teorijos iš lyčių perspektyvos kine tyrinėja, kas žiūri ir kas yra žiūrimas, o feministinis kinas dominuojančiam vyro žvilgsniui dažniausiai pasiūlo moterišką alternatyvą. Nors vėlesniuose Margarethe von Trottos filmuose moterų solidarumo aspektas svarbus, jos režisūriniame debiute (kurtame su Volkeriu Schlöndorffu) pagrindinė herojė yra viena, o aplink ją – pustuzinis siužete aktyvių vyrų, todėl vyro žvilgsnis filme yra itin aktyvus. Tačiau čia, kitaip nei įprastame kine, žiūrovas nesitapatina su iki erotinio objekto moterį redukuojančiu vyro žvilgsniu. „Prarasta Katarinos Blum garbė“ („Die verlorene Ehre der Katharina Blum“, 1975) gilinasi į žiūrėjimo procesą ir tai daro iš keleto skirtingų kritinių kampų. Siužetas analizuoja, kaip patriarchalinėje visuomenėje išsiskyrusi ir tariamą teroristą įsimylėjusi moteris laikoma niekieno nuosavybe, todėl nusipelno bausmės ir paniekos už savo elgesį. Tai artikuliuoja daugelis veikėjų, tačiau filme vyro žvilgsnis prilyginamas agresijos aktui. Katarina Blum ne tik išlaiko žeminimus, bet ir paneigia klaidingus moters stereotipus, filmo pabaigoje apsisprendusi veikti.

Filme „Įvaikinimas“ ypač svarbūs kadrai, vaizduojantys Katos darbą fabrike. Mechaniški judesiai, medienos dulkėmis padengti moterų kūnai kuria emblemišką sovietmečio vaizdą, tačiau kūno dalys neatsiejamos nuo veido, individualaus žmogaus. Tyliai stebint mašinų darbą atsiskleidžiamas industrinis funkcionalumas, bet Mészáros dokumentinio kino patirtis leidžia jai perteikti sistemos ir individualios asmenybės priešpriešą – dviejų skirtingų žvilgsnių susidūrimą.

Rytų Europos kine 8-ajame dešimtmetyje vienišos moters, norinčios susilaukti kūdikio, portretas buvo nepaprastas ir ypač drąsus. Toks pat drąsus ir Mészáros žvilgsnis, įsiskverbiantis į individo ir santvarkos priešpriešą. Režisierei pavyko tai pasiekti ne tik filmo pasakojimu, bet ir unikaliu kameros žvilgsniu, fiksuojančių dviejų moterų pastangas siekti savo tikslų.

Individo priešprieša su visuomene ir įvairiomis galios struktūromis (žiniasklaida, valdžia, policija, Bažnyčia ir pan.) yra svarbiausia ir filme apie į laikraščių ir visuomenės dėmesį pakliuvusią Katariną Blum. XX a. 8-asis dešimtmetis Vakarų Vokietijos istorijoje ryškus kairiųjų radikalų veikla, kurią žiniasklaida, bendradarbiaudama su dešiniųjų dominuojama valdžia, demonizavo, ignoruodama idėjinius jų veiksmų motyvus. Žurnalistika tada tapo populiari tarp karjeristų, o „gera istorija“ – svarbiau už žmogaus gyvenimą. „Prarasta Katarinos Blum garbė“ atveria žiniasklaidos spektaklio užkulisius ir dekonstruoja fiktyvios realybės kūrimo aparatą. Objektyvi tiesa tariamai demokratinėje valstybėje, kurioje žiniasklaida pavaldi kapitalistinėms valdžios struktūroms, liaujasi egzistuoti. Tačiau visuomenė neišvengiamai pasitelkia žiniasklaidą kaip žvilgsnio į realybę filtrą. Todėl filme lieka tik šios sistemos sunaikintos moters klausiamas žvilgsnis ir tolesni destruktyvūs veiksmai. Ne veltui Heinricho Böllio romano, pagal kurį buvo sukurtas filmas, paantraštė skelbia, kad kūrinys yra apie tai, kaip gimsta smurtas ir kur jis gali nuvesti.

Tai buvo pirmasis „Lėtųjų peržiūrų“ dialogas, o antrasis, įvyksiantis jau rugsėjo 8 d., bus apie kasdienybės gestus, socialinius bei politinius kontekstus socialistinėje Vengrijoje ir kapitalistinėje Vokietijoje kūrusių autorių filmuose. Bus rodomas Mártos Mészáros filmas „Devyni mėnesiai“ („Kilens Hónap“, 1976) ir Margarethe von Trottos „Švininiai laikai“ („Die Bleierne Zeit“, 1981). „Dialogą #2“ Kasdienybė“ pristatys kino kritikė Živilė Pipinytė.

Daugiau informacijos apie renginius svetainėje www.menoavilys.org