Kai pavargstu nuo pilkos lietuviškos realybės, kurioje, matyt, neatsitiktinai vis labiau dominuoja simboliški valstiečiai, – policininkas Skvernelis ar palapinę prie Operos ir baleto teatro pasistatę ūkininkai, – slepiuosi nuo jos internetiniuose meno aukcionų tinklalapiuose. Puikiai suprantu, kad visi ten pristatomi meno kūriniai ar daiktai man paprasčiausiai neįkandami, na, nebent koks nors Rosenthalio puodelis, bet tai nesvarbu. Seni paveikslai ar neįtikėtinos sagės su brangakmeniais užburia savaime. Tai, ką vadiname tikru gyvenimu, paprasčiausiai išnyksta. Todėl gerai suprantu Giuseppe’s Tornatore’s filmo „Geriausias pasiūlymas“ (LRT Kultūra, gegužės 4 d. 22.30) herojų Virdžilą Oldmaną (kaip visada nuostabus Goeffrey’is Rushas), kuriam tikrovė paprasčiausiai nereikalinga. Jis – meno žinovas, sugebantis atpažinti kiekvieną falsifikatą, ir aukcionų vedėjas, įžvalgus kolekcionierius, mokantis pasinaudoti proga ir apgauti neišmanėlius. Jo gyvenimą užpildo meilė menui, bet Tornatore supranta, kad to romantiškam menotyriniam trileriui neužtenka, todėl įveda į veiksmą išblyškusią paveldėtoją Kler (Sylvia Hoeks), kuri paprašo Oldmaną inventorizuoti jos palikimą – seną vilą, prigrūstą meno kūrinių. Tačiau su mergina neįmanoma susitikti, nes Kler serga keista liga – bijo atvirų erdvių. Kartu su ja filme atsiranda meilės, susižavėjimo, apgavystės tema.
Nors intriga paaiškės gerokai prieš finalą, nenoriu išduoti visų veiksmo aplinkybių, todėl apsiribosiu keliomis nuorodomis. Tornatore personažą atskleidžia palaipsniui, nors pirmoji informacija slypi jau pavardėje – Virdžilas Oldmanas skamba lyg „nekalta senatvė“, tiesa? Kodėl jis dažo plaukus? Kodėl mūvi pirštines? Koks yra jo kartu su Bilu (Donald Sutherland) atliekamų sandorių pobūdis? Panašių užuominų filme pamėtyta daug, bet būtent todėl jis primena juvelyriškai kruopščiai pagamintą žaisliuką.
Filme viskas preciziškai tikslu – intrigos konstravimas, darbas su aktoriais, visi sukūrimo lygmenys. Neprikibsi prie nieko. Režisierius meistriškai valdo kiekvieną detalę. Bet 2013 m. pasirodęs „Geriausias pasiūlymas“ iškart sulaukė kontroversiškų vertinimų. Italai jam davė net penkis „David di Donatelo“ apdovanojimus – tai jų „Oskaro“ atitikmuo, tačiau ne vienas kritikas filmo paprasčiausiai nepriėmė ir apkaltino Tornatore visiška banalybe bei kiču. Tik pastebimai sumenkėjusių menotyrinių trilerių fone (kad ir prasčiokiško „Da Vinči kodo“) ne vienam užgniauš kvapą nuostabi Oldmeno surinkta moterų portretų kolekcija, galimybė pasižvalgyti po Romą, Milaną, Bolzaną, Vieną ar Prahą. Beje, Kler vila filmuota Udinės apylinkėse, o priešais ją stovintis baras – Trieste. Man patiko žiūrinėti paveikslus ir spėlioti, kas jų autoriai. Regis, dešimt atpažinau.
Paveikslas tapo ir Ivano Reitmano 1986 m. kriminalinės komedijos „Sukti advokatai“ (LRT, 30 d. 22.45) „veikėju“. Čelsė (Daryl Hannah) apkaltinama pavogusi savo tėvo, garsaus dailininko, paveikslą iš meno kūrinių prekiautojo. Čelsės tikslas – surinkti išlikusius per gaisrą sudegusio tėvo kūrinius. Byla užsiima prokuroro asistentas Tomas Loganas (Robert Redford), kuriam tokie paaiškinimai nedaro įspūdžio, ir advokatė Keli (Debra Winger). Kai meno prekiautojas nužudomas, įtariamąja ir vėl tampa Čelsė, jos ginti vis dėlto imsis merginos suviliotas Loganas. Kartu su advokate jie ima gilintis į prekybos meno kūriniais paslaptis, bet ir vis labiau traukia vienas kitą. Kažkada šis filmas buvo neįtikėtina populiarus ir tai, be abejo, siejasi su tuometiniu žiūrovų numylėtiniu Redfordu.
Sovietų Sąjungoje neįtikėtinai populiari buvo 1964 m. Christian-Jacque’o sukurta „Juodoji tulpė“, kurią gegužės 1 d. (18.50) rodys TV1. Pasakojimas apie paslaptingą „svieto lygintoją“ Didžiosios Prancūzijos revoliucijos išvakarėse primins 6-ajame ir 7-ajame dešimtmečiais itin populiarią nuotykių kino atmainą – „špagos ir apsiausto“ filmus. Pagrindinį vaidmenį filme sukūrė Alainas Delonas, bet siūlau atkreipti dėmesį į kitą kadaise garsų aktorių. Tai markizą de Vinjoną suvaidinęs Akimas Tamiroffas (1899–1972). Šis armėnų kilmės aktorius 4-ajame dešimtmetyje vaidino pas garsiausius Holivudo režisierius, po Antrojo pasaulinio karo jis gana dažnai filmavosi ir Europoje, vaidino čia kurtuose Orsono Welleso filmuose.
Jei nuslydome į kino istoriją, nepramiegokite 1953 m. Walto Disney’aus studijoje sukurto klasikinio filmo „Piteris Penas“ (TV3, 30 d. 11 val.). Šis Clyde’o Geronimi ir Wilfredo Jacksono kūrinys atspindi, kaip keitėsi ir animacija, ir garsiosios J.M. Barrie knygos interpretacija, ir požiūris į indėnus. Kai JAV įsigalėjo politkorektiškumas, filmui buvo priekaištaujama, kad neteisingai rodomi indėnai, bet Michaelui Jacksonui šis „Piteris Penas“ liko mylimiausiu filmu. Iš jo dainininkas pasiskolino ir savo dvaro pavadinimą „Neverland Ranch“.
Tornatore „Geriausiame pasiūlyme“ teigia, kad susidūrus menui ir banaliai tikrovei, deja, menas visada pralaimi. Paulas Greengrassas dažnai kuria filmus apie politiką, atkuria realius įvykius, ir, regis, jį jaudina, kaip kine perteikti arba rekonstruoti tiesą. Kūrybos pradžioje jis kūrė dokumentinius filmus, išgarsėjo po Berlyne apdovanoto „Kruvino sekmadienio“ – tikslios vieno kruvinų kovų Šiaurės Airijoje epizodo rekonstrukcijos, bet išpopuliarėjo po filmų apie Džeisoną Borną. LRT (5 d. 22 val.) parodys jo „Žaliąją zoną“ (2010), kurioje pasakojama apie CŽV agentus, ieškančius Irake masinio naikinimo ginklo, bet niekaip negalinčius jo rasti.
Filmas sukurtas pagal dokumentinę Rajivo Chandrasekarano – buvusio „Washington Post“ korespondento Bagdade – knygą. Pagrindinį vaidmenį sukūrė Mattas Damonas, bet „Žaliojoje zonoje“ vaidina ir tikri kareiviai bei karininkai, kamera virpa ir daro fuete kaip geriausiais „Dogmos ’95“ laikais. Greengrassas yra sakęs, kad norėjo sukurti gryną trilerį, o ne dar vieną „filmą apie Iraką“. Tačiau jam rūpėjo, kad veikėjai atsidurtų pačioje pavojingiausioje vietoje. Tokia tada ir buvo Irakas.
Man regis, „Žalioji zona“ įdomi būtent tuo, kad priverčia susimąstyti, kas kine yra tiesa. Ar ją įmanoma atkurti, rekonstruoti, imituoti? Ar ji glūdi giliau, nebūtinai vaizde?
Jūsų –
Jonas Ūbis
