Kinas
Pradedame supažindinti su artėjančio „Kino pavasario“ filmų kūrėjais. Vienas garsiausių ir laukiamiausių šių metų filmų – „Kerol“ („Carol“, D. Britanija, JAV, 2015). Jo autorius, amerikiečių režisierius Toddas Haynesas lietuvių žiūrovams pažįstamas iš filmų „Auksinė praraja“ („Velvet Goldmine“), „Toli nuo rojaus“, „Manęs čia nėra“. Jis gimė 1961 m. Los Andžele, studijavo meno istoriją ir semiotiką. Pirmąjį trumpo metražo filmą Haynesas sukūrė 1978-aisiais. Baigęs studijas, persikėlė į Niujorką. Čia 1987 m. debiutavo kontroversišku muzikiniu filmu „Superstar: The Karen Carpenter Story“, kuriame „vaidino“ lėlės Barbės ir buvo pasakojama amerikiečių popžvaigždės Karen Carpenter kovos su bulimija ir anoreksija istorija. Filmas ekranuose nepasirodė. Pilnametražis Hayneso debiutas „Poison“ sukėlė dar daugiau kontroversijų ir tapo radikalios dešiniosios grupuotės „American Family Association“ atakų objektu. Jo pagrindas buvo Jeano Genet tekstai, filmas laikomas vienu svarbiausių New Queer Cinema įvykių. 1998 m. sukurtos „Auksinės prarajos“ premjera įvyko Kanuose, bet didžiausią komercinę sėkmę režisieriui atnešė filmas „Toli nuo rojaus“ Douglaso Sirko melodramos motyvais. Dramoje „Manęs čia nėra“ režisierius sukūrė originalią Bobo Dylano biografiją, kurioje dainininką suvaidino šeši aktoriai. Bene didžiausias Hayneso projektas – penkių valandų trukmės serialas pagal Jameso M. Caino romaną „Mildred Pirs“, kurį 1945 m. ekranizavo Michaelas Kurtizas. 2011 m. pasirodęs Hayneso serialas, kuriame pagrindinį vaidmenį sukūrė Kate Winslet, pelnė kelis „Emmy“ apdovanojimus. Pateikiame režisieriaus pokalbių su Pawełu T. Felisu ir Anna Tatarska fragmentus.
Patricia Highsmith žinoma kaip psichologinių trilerių ir kriminalinių romanų autorė. „Kerol“ atrodo netipiška, ji neturi nieko bendra su kriminaliniu romanu.
Highsmith pasakoja apie įsimylėjimo momentą, kuris sukelia siaubą. Tai pati jausmų pradžia ir ji kupina nežinomybės. Veikėjos negali susitapatinti su moterimis, kurios domisi ta pačia lytimi, negali klausti, kad suprastų, ką jaučia kita. Jos kaip detektyvai turi ieškoti smulkiausių ženklų ir nuorodų. Kai mąsto apie savo ryšį, abi svarsto visas galimybes, visus scenarijus. Bijo, kad kas nors jas pamatys. Filmo scenarijus kartu buvo universalus ir transgresyvus.
Šis filmas prikelia nuo dabartinių amerikietiškų realijų nutolusį istorijos momentą.
Taip, nes Kerol ir Terezos romaną lydi uždrausto vaisiaus stigma. Ekrane 6-asis dešimtmetis, o moteris įsimyli moterį. Atviras meilės ir erotinis ryšys tuomet būtų skandalas, bet tikrovė suteikdavo tam tikras galimybes saugiai manevruoti. Pakviesti jauną moterį papietauti atsidėkojant už rastas pirštines būtų laikoma dėkingumo gestu. Vienoje scenoje Kerol sako, kad jei tas pirštines būtų sugrąžinęs vyras iš sporto skyriaus, ji taip nebūtų pasielgusi.
Panašus ir bendro buto motyvas, kai Kerol siūlo Terezai išsinuomuoti kambarį motelyje. Jei tai būtų ne sutuoktinis, o tiesiog vyras, kiltų skandalas, bet moteris su moterimi – viskas gerai. Mane jaudino, kad žiūrovai lauks ne tik jų pirmo erotinio susitikimo ar bučinio, bet ir tai, kad jie svarstys, kaip veikėjų elgesys laužo tuometinius kodus, kas joms įmanoma, kaip jos turi apeidinėti egzistuojančias normas. Lesbietiškos istorijos tais laikais nebuvo matomos, oficialios. Bet jos buvo, kaip ir šiandien.
Girdėjau, kad anksčiau nieko nežinojote apie Patricios Highsmith knygą, kuri tapo „Kerol“ scenarijaus pagrindu.
Nežinojau romano ir tai šokiravo mano homoseksualius draugus. Bet savo draugės scenografės Sandy Powell dėka perskaičiau Phyllis Nagy scenarijų. Jis mane pakerėjo. Cate Blanchett jau buvo smarkiai užsiangažavusi į šį projektą, prodiuseriai kalbėjosi su įvairiais režisieriais. Tam tikra prasme į šį projektą įsiprašiau.
Norėjote, kaip kad „Toli nuo rojaus“, grįžti į 6-ąjį dešimtmetį?
Bet visai kitokį. „Toli nuo rojaus“ rodoma 6-ojo dešimtmečio pabaiga, kai savimonė buvo didesnė, o moterys įgijusios drąsos plaukti prieš srovę. „Kerol“ rodoma 6-ojo dešimtmečio pradžia, kai tie procesai tik randasi, bet vis dar visuotinis yra pokario nerimas. Taip pat ir makartizmo skatinamas nusivylimas, įtarimų, nepasitikėjimo atmosfera.
Kerol ir Terezos meilė dabar atrodytų kitaip?
Nė vieno iš mūsų nepavyktų ištraukti iš konteksto, kuriame gyvename, – galiojančių normų, baimių, ilgesio. Bet gal kaip tik apribojimai paverčia troškimą dar didesniu, beveik būtinu. Tarsi Kerol ir Teresai jo reikėtų tam, kad geriau suprastų, tarp kokių žnyplių buvo atsidūrusios. Ir pabandytų iš jų išsiveržti.
Esu giliai įsitikinęs, kad „Kerol“ – istorija ne apie lesbinę meilę, bet apie meilę apskritai. Dabar galime atvirai kalbėtis apie gėjus ir lesbietes, toleranciją, pagaliau sulaukėme homoseksualių santuokų. Bet esame kitame etape todėl, kad jau žinome: žmonių negalima sudėlioti į atskiras lentynėles – jis gimė heteroseksualus, o ji – ne. Geismas daug sudėtingesnis ir kiekvienąkart vis kitoks.
„Kerol“ – būtent toks žvilgsnis į įsimylėjimą, kai nėra kalbos ir reikia ją išrasti.
Patricios Highsmith knygoje Tereza sako: „Pavadinčiau tai meile, jei Kerol nebūtų moteris.“ Arba: „Mačiau tas moteris, mūvinčias kelnes ir apsikirpusias trumpai: mes ne tokios.“ Jos įsimylėjimo procesas yra išėjimo iš stereotipų procesas. Tereza nesugeba įvardyti to, ką patiria. Bet ar ryšį, meilę galima su kuo nors palyginti?
„Kerol“ norėjau papasakoti apie meilę, kuri turi kovoti, kad rastų savo vardą. Savo balsą. Ir savo formą. Norėjau parodyti, kad tai yra įsimylėjimo esmė, nepaisant įsimylėjėlių lyties. Stinga žodžių tai aprašyti. Esi įsitikinęs, kad niekas anksčiau to nepatyrė.
Bet tai ir istorija apie suvedžiojimą, kuris tampa žaidimu.
Man suvedžiojimas turi daugiau bendra su kriminaliniu tyrimu. Bandai suprasti kiekvieną gestą, ženklą, balso toną. Iš „įkalčių“ kuri teorijas, scenarijus, galimybes. Provokuoji kitą žmogų, paspendi spąstus, nes nori sužinoti, ką tas žmogus apie tave galvoja, ką jaučia.
Ar rafinuota, pasitikinti savimi Kerol nėra agresyvi suvedžiotoja?
Suvedžiojimas apskritai yra agresyvus. Kerol žavisi mergina, kurios gyvenimas atrodo daug paprastesnis – Tereza primena baltą popieriaus lapą, jos moteriškumas dar nesusiformavo. Ji tyra ir truputį erzina. Po kurio laiko vaidmenys susikeis: būtent Terezai ši patirtis padės atrasti savimonę, vidinę jėgą. O Kerol dėl savo geismo taps trapi ir išsigandusi.
Iš pat pradžių man atrodė, kad nė viena iš veikėjų iš tikrųjų nežino, kas ji yra. Tereza atras, kad galima žavėtis moterimi, pamesti dėl jos galvą. Kerol iš pradžių žino, kad santuokos jai neužtenka, prisimena romaną su drauge. Iš knygos sužinome, kad vedybos buvo Kerol socialiniu šuoliu: ji atsidūrė kitoje klasėje ir išmoko rodyti moteriškumą taip, kaip tai darė šios sferos moterys. Ar buvo autentiška? Ji dar turi paieškoti tikrojo savo balso.
Norint subręsti, reikia, kad tave sužeistų?
Su meile visada siejasi liūdesys. Gali būti, kad įsimylėjimas niekad nėra idealiai abipusis. Jokio ryšio negalima atskirti nuo konteksto, bendruomenės, auklėjimo, laikų. Vienaip ar kitaip, dažniausiai patiriamas spaudimas.
Tai ir yra pagrindinė Jūsų filmų tema – išsipildymo ilgesys, kuris visada nepasiekiamas.
Sutinku. Bet kas yra gyvenimas, jei ne nuolatinis kompromisas, savotiškos derybos tarp to, ką galime, ir ko trokštame? Douglasas Sirkas pasakytų, kad gyvenime nieko nėra amžino. Kinas leidžia tai parodyti. Net laiminga pabaiga palieka žiūrovą alkaną, alkio neįmanoma numalšinti. Nori daugiau, bet niekad negauni pakankamai daug. Būtent taip veikia geismas.
Ar „Toli nuo rojaus“ patirtis buvo naudinga kuriant „Kerol“?
Tai buvo visiškai kitokia patirtis nei kuriant „Toli nuo rojaus“. Anas filmas rodė sąmoningai pernelyg stilizuotą pasaulį, aprašinėjo tikrovę 6-ojo dešimtmečio Holivudo studijų kalba. Kai asistentas rodė man nuotrauką, kurioje buvo nufotografuoti autentiški Konektikuto valstijos Hartfordo miestelio gyventojai 1957-aisiais, turėjau jam aiškinti, kad man tai nerūpi, nes neieškau realizmo. Filmo herojai turėjo atrodyti taip, tarsi ką tik būtų išėję iš 1957 metų filmavimo aikštelės.
„Kerol“ veiksmas rutuliojasi keleriais metais anksčiau, tai kitas JAV istorijos tarpsnis. Yra 6-ojo dešimtmečio pradžia, Eisenhauerio era dar neprasidėjo. Niujorkas, kuriame vyksta veiksmas, JAV, o gal net visas Vakarų pasaulis dar tik ėjo ir pokario recesijos. Miestas buvo nešvarus, liūdnas.
Rengdamasis kiekvienam filmui Jūs visada kruopščiai ieškote vizualinių nuorodų, atsparos taškų. Ką šįkart radote knygose ir archyvuose?
Žiūrėjome daug tų laikų fotografijų. Pagrindinis išeities taškas mums buvo Saulo Leiterio kūryba. Ant spalvotos klišės atliktos jo fotografijos man padėjo ir kuriant „Mildred Pirs“. Leiteris rodė pasaulį, pamatytą pro langus, nešvarius jų stiklus, sniego atspindžius ant objektyvo. Įdomu, kad spalvotas nuotraukas tada darė daug moterų, ir tos, kurios dirbo žurnale „Times“ – Ruth Orkin, Esther Bubley, Helen Levitt. Paskui atradome tuo pačiu laiku kurtas Vivian Maier fotografijas. Orkin gyveno ir bendradarbiavo su Morrisu Engeliu – kartu jie sukūrė filmą „Mažasis bėglys“ („Little Fugitive, 1953), kuriame mažas berniukas pabėga iš namų ir praleidžia dieną Koni Ailande. Tai buvo filmas su neprofesionaliais aktoriais, filmuotas miesto erdvėje. Mūsų scenografams ar operatoriui jis buvo vertingas informacijos šaltinis.
Pasinaudojome ir jų „Lovers and Lollipops“, nes daug scenų nufilmuota mus dominusiose vietose – „Macy’s“ parduotuvėje, muziejuose. Pagrindinė filmo herojė – naują gyvenimą pradedanti vieniša motina – neprimena jokios to laikotarpio aktorės. Ji daug arčiau tikros to laiko moters. Žinau, kad ir Cate Blanchett, ir Rooney Mara pasinaudojo viskuo, ką gavo stebėdamos šią heroję.
Holivudo melodramų režisieriui Sirkui pagarbos duoklę atidavėte filme „Toli nuo rojaus“. Kas įkvėpė „Kerol“?
Be abejo, Davido Leano „Susitikimas“(1945): šis filmas įkvėpė mus pakeisti scenarijų ir nusprendėme pakartoti tą pačią sceną pradžioje ir pabaigoje. Mūsų istorija nuosekliai pasakojama iš Terezos perspektyvos, bet finale svarbiausias tampa Kerol žvilgsnis. Svarbus buvo gražiai Ruth Orkin ir Helen Levitt nufotografuotas Niujorkas, prislopintos spalvos, paslaptis. Susikaupimas į įprastus dalykus.
Todėl Tereza, kitaip nei romane, tapo fotografe?
Knygoje Tereza yra scenografė, jos vaikinas – ambicingas tapytojas. Labai norėjau atriboti juos nuo ryšių su menininkais. Parodyti kaip paprastus žmones, kurių gyvenimas svetimas ekscentriškumui. Sugalvojome, kad Tereza fotografuos, nes juk „Kerol“ – tai filmas apie žiūrėjimą.
Kai Tereza žiūri, atrodo, tarsi ji bandytų įdėti pasaulį, o paskui ir žmones į rėmus. O gal turi to išmokti – žiūrėti į kitus kaip į objektus. Tai suteikia jėgų, nes reiškia, kad palieki naivumo etapą. Tereza jau žino, kad nepavyks pamatyti pasaulio, žmonių tokių, kokie yra. Galima tik sukurti sau jų įvaizdį, perfiltruoti tikrovę per save. Bet tie vaizdai, kuriuos galvoje kuriame kasdien, neprivalo susitikti. Kai Kerol žiūri į Terezą pro taksi langą, jos meilužė mintimis jau yra visai kitur. Taip būna labai dažnai.
Jūs laikomas filmų apie moteris specialistu. Tai komplimentas ar supaprastinimas?
Yra daug vyrų sukurtų filmų apie moteris, kurie mane erzina. Tam tikra prasme kinas visada buvo „vyriškas“, pažymėtas labai patriarchališko žvilgsnio. Kartais man atrodo, kad norint tai pakeisti reikia kiekvieną kartą išgalvoti kino kalbą iš naujo, mokytis režisūros abėcėlės. Bandau tai daryti. Jei kas tai vertina, galiu tik džiaugtis.
Tačiau nesu įsitikinęs, ar mano filmai iš tikrųjų yra apie moteris. Tai labiau istorijos apie tai, koks sudėtingas būna mūsų gyvenimas, kokie sunkūs pasirinkimai laukia kiekvieną dieną. Nekuriu filmų, kurie suteikia pasitenkinimą. Neleidžiu žiūrovams patirti lengvo optimizmo. Tačiau stengiuosi pasidalyti įsitikinimu, kad kiekvieno mūsų finalas bet kuriuo atveju bus saldžiai kartus. Vienintelis dalykas, kurį galime padaryti, – liautis su tuo kovoję.
Parengė Ž. P.
