Kinas
Pastaraisiais metais tiesiog geometrine progresija pasaulyje ir pas mus daugėja beprasmiškų dalykų, daiktų, idėjų. Kelias dienas iš eilės LRT „Panorama“ reklamavo Kaziuko mugės „įvykį“ – 12 metrų medinį šaukštą. Kam jis reikalingas? Tam, kad būtų užfiksuotas dar vienas beprasmiškas Lietuvos rekordas? Panašių daiktų ar veiksmų galima pamatyti kiekviename žingsnyje, pavyzdžiui, visuomeninio transporto aikštelėse panašiai reklamuojasi plikai nusiskutusios garsenybės. Gal geriau tegu nueina į ligoninę ir pabendrauja su sergančiais vaikais? Netrukus akis pradės badyti kitas nereikalingas daiktas – raudonai pražydusi kėdė taps „Kino pavasario“ simboliu. Gal ir gražu, bet iš tikrųjų tai tik kičas, o jis visada saldžiai gražus, antraip nebūtų toks paklausus. Visokie kičo padirbiniai tik imituoja funkcionalumą, jų formos – perdėtos, vertė – niekinė. Toks pat ir Tado Vidmanto „Gautas iškvietimas“ (Lietuva, 2016) – apsimeta filmu, nors juo nėra. Tai tiesiog daugybė neva juokingų scenelių (iki išbaigto skečo dažniausiai jos neištempia), kurias sujungia personažai – vieno vargano policijos komisariato patruliai. Filmo veikėjai dažnai kreipiasi į kamerą, lyg parodijuodami lietuviškų televizijų „realybės šou“, kuriuose rodomi „reidai“ į buitinių nusikaltimų vietas ir gyvenimo dugne atsidūrę žmonės – alkoholikai, skandalistai, turintys psichikos problemų. Bet „24 valandų“ ar panašių laidų nežiūriu, todėl apie Vidmanto parodijos lygį negaliu nieko pasakyti. Epizodas, kuriame parodijuojamas kažkuris Emilio Vėlyvio filmas, paprasčiausiai nevykęs.
Iš ko, pasak režisieriaus ir kartu su juo scenarijų rašiusio Jono Navicko, dažniausiai juokiasi lietuviai? „Gauto iškvietimo“ personažų sąrašas beveik toks pat, kaip ir kiekvienos lietuviškos komedijos nesubrendėliams: „mentai“, prostitutės, alkoholikai, smurtaujantys tėvai, kunigai, homoseksualai, neįgalieji, ekshibicionistai, kačių mėgėjos, narkomanai, savižudžiai, lenkai, kaimiečiai. Panašus ir humoro pobūdis – „riebūs“ juokeliai apie antrą galą, nuogi užpakaliai, rusiški keiksmažodžiai ir vulgarus lietuviškas slengas: „Akropolio“ rytiniame seanse žiūrovai garsiai juokėsi išgirdę žodžius, apibūdinančius lytinius organus. Situacijos, kuriuose jie demonstruojami, kažkodėl tokio entuziazmo nesukėlė. Gal paprasčiausiai nusibodo? Vienintelė originali „Gauto iškvietimo“ idėja, ko gero, bus greito žegnojimosi konkursas, bet ir ši situacija galiausiai baigiasi nuspėjamai – banaliomis muštynėmis.
Nesikeičia ir aktorių sąrašas: Ineta Stasiulytė, Giedrė Giedraitytė, Vitalija Mockevičiūtė, Rimantė Valiukaitė, Marius Čižauskas, Marius Repšys, Leonardas Pobedonoscevas, Ramūnas Cicėnas, Kirilas Glušajevas, Arūnas Sakalauskas, Mindaugas Papinigis... Kiekvienas vaidina, kaip moka ir kaip supranta humorą, kai kurie filme sukūrė net kelis personažus, tik režisieriaus rankos nematyti. Vidmantas prieš kelerius metus pabandė sukurti trumpo metražo arthouse stilių imituojantį filmą „Kadagio gatvė“, bet, matyt, šis išsėmė menines jauno kūrėjo ambicijas. Jis greitai suprato, kad Lietuvoje garsiu tampama kitaip ir užsiėmė reklama. Tiesa, pastebėjau, kad „Gautame iškvietime“ Vidmantas reklama nepiktnaudžiauja taip, kaip tą daro „Tarp mūsų, berniukų“ gamintojai, kur kiekviename epizode reklamuojamas koks nors masinio vartojimo produktas.
Tačiau „Gautame iškvietime“ save reklamuoja tikras lietuviškas narcizų darželis: Marijonas Mikutavičius, Algimantas Čekuolis, Vaidas Baumila, Rafailas Karpis, Algis Ramanauskas, Jolanta Leonavičiūtė, Juozas Liesis, Deividas Zvonkus, Andrius Kulikauskas, Andrius Užkalnis ir kiti veikėjai, kurie, regis, mėgaujasi filmavimu taip, lyg nesuprastų, kad dalyvauja prieštvaniniame „Žydrajame žiburėlyje“. Pasirodo, reikia tiek nedaug – tegu ir slenkant pabaigos titrams nors kelias sekundes švystelėti ekrane. Gal ir prieš savo valią, bet „Gautas iškvietimas“ rodo, kad šie žmonės pasiryžę papuošti savimi net ir visišką skylę.
