Kinas
Atidarymo filmas – brolių Ethano ir Joelio Coenų „Šlovė Cezariui“ – perkelia į 6-ojo dešimtmečio Holivudą. Amerikos kino sostinėje ar apylinkėse vyko ne vieno Coenų filmo veiksmas ir kiekvienąkart tai buvo gana išsamus vieno ar kito laikotarpio amerikiečių kino stiliaus tyrinėjimas. Naujojo filmo pavadinimas žada panardinti į garsiųjų „kolosų“ – istorinių filmų su šimtais statistų – pasaulį, nes 6-ojo dešimtmečio pradžioje Holivudas suprato, kad turi rimtą konkurentą – televiziją. Filme vaidina daug garsių aktorių ir žvaigždžių – George’as Clooney, Scarlette Johansson, Jamesas Brolinas. Lietuvoje jį bus galima pamatyti dar nepasibaigus festivaliui.
Berlyno kino festivalis kasmet priverčia pasijusti laiko duobėje, nes filmų daug ir greit supranti, kad gali nespėti pamatyti net pačių svarbiausių. Vis dar laikausi senų nerašytų taisyklių, todėl visada stengiuosi pasižiūrėti visus pagrindinio konkurso filmus, nes jie ir apibūdina festivalio veidą bei lygį. Patyrinėjus konkursinę programą akivaizdu, kad žiuri, kuriam šiemet vadovauja Meryl Streep, neteks nuobodžiauti. Juolab kad žiuri sudėtis taip pat gana marga – joje vokiečių aktorius Larsas Eidingeris, mūsų žiūrovams pažįstamas iš Olivier Assayso filmo „Zils Marijos debesys“, bet labiau išgarsėjęs vaidmenimis Thomaso Ostermeierio teatre; taip pat žiuri – aktoriai Clive’as Owenas (D. Britanija) ir Alba Rohrwacher (Italija), pernai Berlinalės „Sidabriniu lokiu“ už režisūrą apdovanota lenkė Małgorzata Szumowska, prancūzų fotografė Brigitte Lacomb, britų kino kritikas Nickas Jamesas. Jų sprendimas paaiškės kitą šeštadienį.
Dažnai pagrindinio Berlinalės konkurso filmai – politiškai angažuoti, bet šiemet konkursas išsiskiria žanrų ir stilių įvairove. Politinių kontroversijų, be abejo, neišvengs ir naujas Spike’o Lee filmas „Chi-Raq“, kaip prieš dešimt metų neišvengė „Malcolmas X“. Naująjį filmą įkvėpė Aristofano komedija „Lizistratė“, bet veiksmas perkeltas į mūsų dienas: norėdamos, kad Čikagos nusikaltėliai nekariautų, jų moterys nusprendžia atsisakyti sekso. Naujas Daniso Tanovičiaus filmas „Mirtis Sarajeve“ („Death in Sarajevo“) taip pat gimė iš pjesės „Hotel Europa“, kurioje pasakojama, kaip prabangus viešbutis rengiasi Europos Sąjungos jubiliejui, bet pasirengimui gali sukliudyti streikuojantys darbuotojai. Pirmąjį „Dogmos ’95“ filmą „Šventė“ sukūręs Thomas Vinterbergas konkursiniame filme „Komuna“ dalysis prisiminimais apie tai, kaip 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečių sandūroje augo hipių komunoje. Brendimas skirtingomis socialinėmis sąlygomis – ir ne kartą Berlyno konkursinėje programoje dalyvavusio prancūzų režisieriaus, psichologinio kino meistro André Téchiné filmo „Kai tau 17 metų“ („Quand on a 17 ans“) tema. Du jo herojai lanko tą pačią mokyklą Pietų Prancūzijos kalnuose, bet gyvena skirtingomis sąlygomis ir bando suvaldyti savo jausmus.
Išbandymu ne tik žiuri gali tapti ir pirmąkart vieno svarbiausių festivalių konkurse atsidūręs ir Lietuvos sinefilams gana žinomo Lavo Diazo filmas „Lopšinė skaudžiai paslapčiai“ („A Lullaby to the Sorrowful Mystery“). Jis pasakoja apie XIX a. pabaigos Filipinų revoliuciją ir trunka per 8 valandas. Lietuvos kino festivaliuose rodytas ir ne vienas Kanados eksperimentatoriaus Denis Coté filmas, režisierius lankėsi Kaune. Berlyno konkurse bus parodytas jo psichologinis trileris „Borisas be Beatričės“ („Boris sans Beatrice“) apie vyriškį, kuris verčiamas keisti gyvenimą. Į Berlyno konkursą po 2010 m. parodyto „Mamuto“ grįžo ir ekscentriški prancūzų kūrėjai Benoit Delépine’as ir Gustave’as Kervernas. Jų filme „Šventoji meilė“ („Saint Amour“) vėl vaidina Gérard’as Depardieu, neseniai Dievą „Naujausiame testamente“ įkūnijęs Benoit Poelvoorde’as ir vis dažniau filmuose pasirodantis rašytojas Michelis Houellebecqas. Filmas žada pasakojimą apie tėvo ir sūnaus santykius bei kelionę po Prancūzijos vynines.
Šiemet didžiajame konkurse dalyvaus ir du dokumentiniai filmai. Gianfranco Rosi filme „Fuocoamare“ pasirinko netikėtą Europą užplūdusių pabėgėlių temos aspektą – jis fiksavo Italijos Lampeduzos salos, kurios gyventojai pirmieji susiduria su atvykėliais, kasdienybę. Demaskuojančiais filmais garsėjantis „Oskaro“ laureatas Alexas Gibney’is naujame filme „Zero Days“ pasakos apie kompiuterių virusą, kurį sukūrė Izraelio ir JAV specialistai specialiai Irano branduolinei programai sužlugdyti.
Iš viso šių metų Berlyno konkurse – 23 filmai. Tarp jų ir Irano, Naujosios Zelandijos, JAV, D. Britanijos režisierių kūriniai, bet tik vienas – iš Rytų ir Vidurio Europos. Tai lenkų režisieriaus Tomaszo Wasilewskio (g. 1980 ) filmas „Jungtinės meilės valstijos“ („Zjednoczone Stany Miłości“). Režisierius tvirtina, kad tai mažiausiai kontroversiškas jo filmas, nors manęs ir du jo pirmieji (beje, abu rodyti ir Lietuvoje) – „Miegamajame“ ar „Plūduriuojantys dangoraižiai“ – visai nešokiravo. Naujojo filmo herojės – keturios moterys, kurios 1989-aisiais pajunta kapitalizmo kvėpavimą savo miestelyje ir ankštuose blokiniuose namuose. Režisierius sako, kad tas laikas jam asocijuojasi su moterimis, nes jos pirmosios pajuto permainas.
Berlinalė susideda ne tik iš konkurso, bet ir oficialiosios programos „Panorama“, kurioje šiemet įvyks Manto Kvedaravičiaus filmo „Mariupolis“ premjera, Jaunojo kino forumo, vaikams ir jaunimui skirtų filmų konkurso „Generation Kplus“, daugybės kitų programų, masinančių garsiais vardais ir egzotiškais debiutantais, diskusijomis ir įdomiais susitikimais. Vienoje didžiausių kino mugių veiks ir Lietuvos stendas, kuriame kino profesionalai bei festivalių rengėjai galės sužinoti, kas vyksta lietuvių kine. 66-asis tarptautinis Berlyno kino festivalis prasidės ketvirtadienį, kai šis „7md“ numeris jau bus išspausdintas, todėl pirmieji įspūdžiai – kitą savaitę.
