Dainuojantis bažnytkaimio fontanas

Kai vedžioju šunį, praeinu pro šiukšlių konteinerius. Iš po nakties prie jų dažnai atsiranda baldų, kambarių durų ir kitokių didelių daiktų. Žmonės turi pinigų remontui, bet kažkodėl gaili sumokėti keliasdešimt eurų, kad jų šiukšles išvežtų. Panašiai ir su „Patriotais“ (Lietuva, 2016), kurių premjera įvyko prieš savaitę. Studijos „Singing fish“ savininkas Rolandas Skaisgirys išleidžia į ekranus vieną filmą po kito (šiemet sausį jau buvo „Tarp mūsų, berniukų...“, prieš tai – „Kunigo naudą velniai gaudo“), bet nepasirūpina, kad juos kurtų profesionalai. Tai lietuviškas paradoksas: vis kalbama apie komercinį lietuvių kiną, bet žiūrovams pateikiami produktai – atvirai mėgėjiški ir nesugebantys konkuruoti kur nors už Lietuvos ribų, nors turėtų būti atvirkščiai. Tai toks trečio, ketvirto, penkto „šviežumo“ kinas, net nepretenduojantis tapti padoriu „trešu“. Tačiau dar didesnis paradoksas, kad jį kažkas žiūri, o premjeroje apsilankiusios lietuviškos, atsiprašau, „žvaigždės“ tokiu kinu net viešai žavisi.

Sugalvojau hipotezę, kodėl tokie filmai atsirado XXI a. pradžios Lietuvoje. Tarpukariu buvo sukurti vos keli vaidybiniai lietuvių filmai. Jie neišliko, bet iš aprašymų, recenzijų ir išlikusių galima spręsti, kad tai buvo mėgėjiškos primityvaus siužeto komedijos. Sovietmečiu lietuvių kinas buvo pradėtas kurti ant kito pagrindo. Todėl stojus Nepriklausomybei patriotai pasišventėliai, matyt, nusprendė pradėti ten, kur sovietai nutraukė lietuvių kino raidą. Komercinis lietuvių kinas tęsia tai, kas prasidėjo tarpukariu. Dar koks šimtas metų, ir jis galės lygintis su pasauliniu.

Galiu suprasti ir „Patriotų“ kūrėjų intencijas. Paskutiniais metais Lietuvoje (ne tik Seime ar prezidentūroje) priviso tokių karikatūriškų patriotų, kad net Petro Vaičiūno satyrinės pjesės tarpukario veikėjai prieš juos smarkiai nublanksta. Patriotizmas pas mus, žinoma, pirmiausia asocijuojasi su krepšiniu (jis filme – svarbaus šeimos ritualo dalis), bet vis dažniau siejamas ir su kariuomene. Todėl neatsitiktinai ir naujųjų „Patriotų“ dramaturgas Mindaugas Nastaravičius filmo veiksmą lipdo aplink turtingo valdininko Napoleono (Ramūnas Cicėnas) sūnaus – savanorio Karolio (Marius Čižauskas) – išleistuves. Į Napoleono namus kažkur netoli Šakių suvažiuoja daug svečių, bet siužetas sukasi apie korupcinius žemgrobių Napoleono ir jo viršininko Petro (Arūnas Sakalauskas) ryšius.

Naujoji lietuvių komedija negali apsieiti be komiškų užsieniečių, teisėsaugininkų, kvailų, bet plėšrių moterų, emigracijos, sekso ir tuštinimosi temų, todėl „Patriotų“ pasakojimą papildo Napoleono žmona Liuba (Rimantė Valiukaitė), iš Londono grįžusi duktė (Miglė Polikevičiūtė) ir jos sužadėtinis lenkas Markas (Giedrius Savickas), prokuroras (Nerijus Gadliauskas), krūtininga tarnaitė Liucija (Emilija Latėnaitė-Beliauskienė) bei lauko tualetai. Kito būtino lietuviškos komedijos elemento – juokingo homoseksualo – „Patriotuose“ nėra, bet be užuominų neapsieita. Tarp šių iš klojimo teatro tradicijos išaugusių personažų keistai atrodo mokytojas (Gediminas Girdvainis) ir prie suolelio autobusų stotelėje lyg skulptūra prilipusi, juodai aprengta Olitos Dautartaitės senutė. Šiedu veikėjai ir dar mano vaikystės animacinio filmo seklį Morką primenantis prokuroras turėtų simbolizuoti tikrąjį patriotizmą. Kai ir teigiamų veikėjų patriotizmas deklaruojamas tokiais pat žodžiais (ir tik žodžiais), konflikto nelieka ir filmas laikosi ant nelabai juokingų replikų snarglių.

Nastaravičius moka kelias teatro taisykles, todėl „Patriotai“ atrodo lyg nufilmuota pjesė: scena virtuvėje, scena kieme, scena kabinete, scena miegamajame, scena miške... Bet filmo scenarijui atskirų scenų neužtenka – kino dramaturgijos dėsniai visai kitokie. Matyt, todėl režisierius Šlepė (tai Alvydo Šlepiko meninis pseudonimas) sugalvojo filmo veiksmą pagyvinti muzikiniais klipais su dainuojančiais bei lietuviškomis vėliavėlėmis mosuojančiais berniukais. Nežinau, ar pristigo antrojo režisieriaus pastangų, ar berniukai nesugeba vaidinti, bet kai vaikai paslapčiomis vis žvilgčioja į kamerą, net ir toks sąlygiškumas bliūkšta.

„Patriotai“ – filmas, kur visos sudedamosios dalys nedera viena prie kitos. Interjerai (Liutauras Griežė) nelimpa su kostiumais (Kęstutis Rimdžius), kostiumai – su aktoriais, aktoriai vaidina ne personažus, o savo štampus, muzika (Deivydas Zvonkus) nelimpa prie vaizdo (Saulius Sipaitis), vaizdas – prie pasakojimo intonacijos, intonacija prie ištarmės, ištarmė prie gražių kūrėjų intencijų ir t.t. Todėl galiausiai filmas tampa dar vienu himnu lietuvių verslumui ir apsukrumui, žmonėms, kurie sugeba išgyventi net visuotinio patriotizmo sąlygomis. Todėl toks simboliškas „Patriotų“ pabaigos fontanas, kurį Napoleonas padovanos savo bažnytkaimiui. Nepasiseks tik į Maskvą bėgančiam sukčiui Petrui. Bet štai šiame siužeto posūkyje ir slypi „Patriotų“ duobė – tikroji lietuvių dabartį išjuokianti satyra (t.y. apnuoginanti politinio ir visuomeninio gyvenimo mechanizmus) sugebėtų paaiškinti, kodėl Maskva tokiems patriotams plačiai atveria duris.