7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Pagaliau diskutuojame atvirai

Quentinas Tarantino apie „Grėsmingąjį aštuonetą“

Kora Ročkienė
Nr. 1 (1153), 2016-01-08
Kinas
„Grėsmingasis aštuonetas“
„Grėsmingasis aštuonetas“

Šį penktadienį Lietuvos ekranuose pasirodo naujausias Quentino Tarantino filmas „Grėsmingasis aštuonetas“ („Hatefull Eight“, JAV, 2015). Pateikiame sutrumpintą režisieriaus pokalbį su Lane’u Brownu, pernai išspausdintą „New York Magazine“.

 

Netrukus „Grėsmingojo aštuoneto“ premjera, kaip sekasi dirbti?

Turime daugiau nei valandą baigtos medžiagos. Ką tik grįžau iš studijos, kur žiūrėjau pirmą sumontuotą filmo dalį.

 

Esate patenkintas?

Kol kas nesirengiu žudytis. Yra kaip yra. Skubame, kad spėtume laiku. Paskui taisysime ir gerinsime. Kiekvieną filmą kūriau skubėdamas, stengdamasis spėti iki sutarto laiko. „Pasiutusių šunų“ laukė Sandansas, „Bulvarinį skaitalą“ rengėme Kanams. Iki šiol mums visada pavykdavo baigti laiku. Skubėjimas taip pat leido išvengti situacijų, kai žmonės, kurie už jį sumokėjo, susėda žiūrėti jau baigto filmo ir pradeda draskyti jį į gabalėlius. Kai dirbu iki paskutinės minutės, tokioms diskusijoms nelieka laiko.

 

Kaip pasikeitė Jūsų požiūris į filmų kūrimą po to, kai „Ištrūkęs Džango“ ir „Negarbingi šunsnukiai“ sulaukė komercinės sėkmės?

Niekas nepasikeitė. Bent jau nematau skirtumo tarp to, kaip pasakoju filmo istoriją. Stengiuosi nekartoti „Grindhouse“ klaidų. Su Robertu Rodriguezu pripratome, kad vaikštome savais vingiuotais keliais, o žiūrovai seka iš paskos kaip dūmas. Šiuo atveju taip nebuvo. Buvo verta sukurti tą filmą, bet būtų buvę daug geriau, jei mūsų nebūtų užklupęs visiškas žiūrovų abejingumas.

 

Dažnai kartojate, kad kurdamas filmą stengiatės diriguoti publikai kaip orkestro dirigentas. Ar šis menas dabar nėra sunkesnis, nes žiūrovai labiau išprusę ir pripratę prie Jūsų stiliaus?

Išprusę žiūrovai nėra problema. Bėdų atsiranda tada, kai žiūrovai kvaili. Bet tikrai stebiu tam tikrą progresą. 6-ajame dešimtmetyje žiūrovai priėmė tokį dirbtinumo lygį, kuris kėlė jiems juoką 1966-aisiais. Bet 1978 metų kinomanai suktų nosį nuo to, kas 7-ajame dešimtmetyje buvo akivaizdu. Svarbiausia yra aplenkti laiką ir iki ašarų nesijuokti iš filmų, kuriuos sukūrei prieš 20 metų. Apie „Bulvarinį skaitalą“ žmonės sakė: „Nieko tokio dar nemačiau.“ Dabar taip jau nebūna. Nemanau, kad darau kažką, kas būtų nesuprantama eiliniam mirtingajam. Manau, kad žiūrėdami „Ištrūkusį Džango“ ar „Negarbingus šunsnukius“ žiūrovai jaučiasi gana tvirtai. Po filmo jie neklausia: „Kas tai, po velnių, buvo?“ Jie jau žino, ko siekiu. Supranta, kas man rūpi.

 

Kuo taip sužavėjo vesternas, kad imatės jo jau antrą kartą? Dabar daug vesternų nebekuriama...

Tačiau jų dar yra. Antoine’as Fuqua nufilmavo „Stebuklingąjį septynetą“ su Denzelu Washingtonu. Aš – „Ištrūkusį Džango“, bet stebiuosi, kad jų nėra daugiau. Tai žanras, kuris geriausiai atspindi epochos problemas ir vertybes. 6-ojo dešimtmečio vesternai geriau rodė Eisenhowerio laikų Ameriką nei visi kiti filmai kartu. 4-ojo dešimtmečio vesternai populiarino savo dešimtmečio idealus. 8-ajame dešimtmetyje buvo antivesternai, arba gal juos galima pavadinti „Watergate“ vesternais. Jų antiherojų mentalitetas buvo kaip hipių arba nihilistų. Tada sukurti filmai apie Jessie Jamesą, kuriuose jis buvo rodomas kaip žudikas maniakas. Filme „Dirty Little Billy“ (rež. Stan Dragoti, 1972, – red. past.) garsusis Bilis Vaikelis rodomas kaip gražus niekšas, turintis žudiko instinktą. 8-ajame dešimtmetyje žaizdos draskomos ir rodoma, kas iš tikrųjų buvo tie žmonės. Bet 9-ojo dešimtmečio „Silverado“ grįžta prie auksinės legendos, tai lyg reiganiška vesterno atmaina.

 

Tad ką „Grėsmingasis aštuonetas“ mums sako apie pirmąjį XXI a. dešimtmetį?

Norėčiau, kad niekas nerodytų, jog tai šiuolaikinis filmas. Nei forma, nei režisūra. Troškau tik papasakoti savo istoriją. Jei kas nors iš anksto nori sukurti hipišką arba kontkultūrinį vesterną, perdėjimų neišvengs.

 

„Grėsmingojo aštuoneto“ fone esantis pilietinis karas šiek tiek primena Sergio Leone’s „Gerą, blogą ir bjaurų“.

Taip, tik „Geras, blogas ir bjaurus“ nesigilino į to laiko rasinius konfliktus. Mano filmas pasakoja apie tai, kaip karas plėšo šalį ir kokį jis turi poveikį rasiniams santykiams po šešerių, septynerių, aštuonerių ir net dešimties metų.

 

Būtent tai ir padaro filmą labai aktualų. Juk dabar visi kalba apie rasinius klausimus.

Taip, žinau. Todėl esu toks susijaudinęs. Pagaliau diskutuojama atvirai ir bandoma atsisakyti baltųjų dominavimo. Būtent apie tai mano filmas.

 

Kaip atsitiko, kad Baltimorės ir Fergiusono įvykiai rado atgarsį „Grėsmingajame aštuonete“?

Scenarijus jau buvo parašytas ir filmas nufilmuotas, kai viskas tik vyko. Likimas lėmė, kad dabar tai tapo dar aktualiau. Džiaugiuosi, kad žmonės pradėjo apie tai kalbėti ir aiškintis su instituciniu rasizmu, kuris egzistavo šioje šalyje, bet ilgai buvo ignoruojamas. Jaučiu, dabar vyksta kažkas panašaus kaip istoriniame 7-ajame dešimtmetyje, kai žmonės buvo priversti pagarsinti ir apnuoginti blogiausius dalykus, kad vėliau pagerėtų.

 

Visada rėmėte Obamą. Ką manote apie jo prezidentavimą?

Jis fantastiškas. Trumpai tariant, tai mano mėgstamiausias prezidentas. Paskutiniais mėnesiais jis buvo neįtikėtinas. Man daro įspūdį greitai priimami sprendimai, nulis kompromisų. Man taip pat patinka jo stoicizmas, lyg jam nerūpėtų, ką vėliau pasakys žmonės. Dar nemačiau, kad kas būtų baigęs valdyti tokiu stiliumi. Žmonės, kurie rėmė Obamą iš pat pradžių, abejojo kai kuriais jo sprendimais. Dabar jie gauna atsakymus į visus savo klausimus.

 

Grįžkime prie kino. Stevenas Spielbergas ir George’as Lucasas į kino ateitį žiūri pesimistiškai, sako, kad už kampo laukia katastrofa. Jiems neramu, kad komerciniai filmai išstumia ambicingesnius, nepriklausomus. Pritariate jų nuogąstavimams?

Nesuprantu, kodėl jie nepatenkinti tokiais filmais, juk patys neturi jų režisuoti. Vidutiniškai kas šešeri metai pasigirsta dejonių dėl kino nuopuolio. Visi sutariame, kad 8-asis dešimtmetis arba 4-asis – tai geriausi Holivudo laikotarpiai. Aš pridėčiau dar 10-ąjį. Tačiau panašios dejonės girdimos kiekvieną dešimtmetį.

 

Taigi Jūsų neliūdina šiuolaikinio kino būsena?

Tikrai ne dėl tų pačių priežasčių. Jei kas reguliariai visus metus vaikščios į kiną, jam bus sunku išrinkti 10 geriausių, nes tų, kurie patiko, bus daug daugiau. Lengviau būtų išrinkti dvidešimt geriausių. Kasmet atsiranda vienas šedevras. Kai jų yra daugiau, galime kalbėti apie ypatingą derlių.

 

Todėl kalbėkime ne apie populiarius brangius filmus, nes niekas taip gerai neapibūdina kino, kaip filmas, sukurtas su mintimi apie „Oskarą“.

Dabar į „Oskarus“ pretenduoja nepriklausomi filmai. Paimkime kad ir filmus „Vaikams viskas gerai“ (rež. Lisa Cholodenko, 2010, – red. past.) ar „Kovotojas“ (rež. David O. Russell, 2010, – red. past.). Tai filmai iš vidurinės lentynos, juose vaidina vidutinio dydžio žvaigždės, o režisieriai disponuoja vidutinio dydžio biudžetais, tačiau jie daug didesni už tuos, kurių būtų galėję tikėtis anksčiau. Kitas klausimas, ar juos dar prisiminsime po 20 metų. Nežinau, ar juose yra tas „kažkas“, ką turėjo 8-ojo dešimtmečio filmai. Kiti filmai, kurie ateina į galvą, – „Skandalo užrašai“ (rež. Richard Eyre, 2006, – red. past.) arba „Filomena“ (rež. Stephen Frears, 2014, – red. past.). Pusė filmų su Cate Blanchett – kaip tik tokie arthouse kūriniai. Nesakau, kad jie blogi, bet nemanau, kad jie gerai pasens. O „Kovotojas“ ar „Amerikietiška afera“ (abu D.O. Russello, – red. past.) tikrai gerai atrodys ir po 30 metų.

 

Tikrai taip manote?

Turiu teisę klysti, nesu Nostradamas.

 

Kas patiko filme „Kovotojas“?

Jame matyti Davido O. Russello režisūrinio talento sprogimas. Jis yra geriausiai po manęs su aktoriais dirbantis režisierius. „Kovotojo“ aktorių ansamblis fantastiškas. Mėgstu jį lyginti su „Miestu“ (rež. Ben Affleck, 2010, – red. past.), kuris man taip pat patinka. Tačiau tai tik geras kriminalinis filmas, ir nieko daugiau. Jis neprilygsta „Kovotojui“, nes visi jame labai gražūs: filmo niekšelis, FTB agentas, net paprasčiausia kekšė.

 

„Ištrūkusio Džango“ plakate buvo Jamie Foxxo ir Leonardo DiCaprio nuotraukos, „Negarbingus šunsnukius“ reklamavo Bradas Pittas. Garsiausi „Grėsmingojo aštuoneto“ aktoriai – Kurtas Russellas, Samuelis Jacksonas ir Jennifer Jason Leigh. Ar nebuvote spaudžiamas kviesti didesnes žvaigždes?

Ne. Jei scenarijuje būtų buvęs vaidmuo didelei žvaigždei, tikrai būtų toks spaudimas. Man tai ne problema, nors nelabai mėgstu siūlomus aktorius. Bet tai, kad kas nors yra didelė žvaigždė, dar nereiškia, kad jo ar mano gerbėjai norėtų mūsų bendradarbiavimo. Yra grupė aktorių, kuriuos galėčiau pavadinti „savais“, nes jie puikiai perteikia dialogus. Man tai labai svarbu. „Grėsmingajam aštuonetui“ Bradas ir Leo nebūtų tikę. Man rūpėjo parodyti grupę, kurioje nėra individualybių, bet visi joje vienodai svarbūs.

 

Išgelbėjote kelių aktorių karjeras. Ar pykstate, kai Jūsų aktoriai nedaro didelės karjeros ir grįžta į išeities tašką?

Niekas nebaigia toje pačioje vietoje. Gal ne visada tai toks atgimimas kaip Johno Travoltos. Būtų malonu, jei Pam Grier gautų pagrindinius vaidmenis kitų režisierių filmuose, bet šių dienų kine trūksta pagrindinių vaidmenų juodaodėms penkiasdešimtmetėms aktorėms.

 

Jei esate toks geras scenaristas, ar nemanote, kad turėtumėt parašyti porą gerų vaidmenų vyresnėms aktorėms?

Nejaučiu tokios pareigos. Kadaise mėgau kviesti aktorius vaidmenims, kuriuose jie iš tikrųjų galėtų parodyti, ką sugeba. Bet tai jau praėjo. Dabar viskas sukasi aplink mano herojus. Juk pirmiausia tai ir liks po manęs.

 

Ar pasitaiko atsisiųsti filmą iš interneto?

Ne, mano televizorius neprijungtas prie interneto. Tai, matyt, kartų klausimas, bet manęs jis visai neslegia. Tačiau mane slegia mintis, kad kas nors gali žiūrėti mano filmą telefone.

 

Kokie šių metų filmai patiko labiausiai?

Nedaug ką žiūrėjau šiemet. Per ilgai kūriau savąjį. Bet patiko „Kingsman. Slaptoji tarnyba“ (rež. Matthew Waugh, – red. past.) ir „Jis tave seka“ (rež. David Robert Mitchell, – red. past.). Pastarasis, ko gero, geriausias siaubo filmo sumanymas per daugelį metų.

 

Kaip jaučiatės supratęs, kad kiti režisieriai stengiasi Jus mėgdžioti?

Tai nuostabus jausmas. Tai reiškia, kad gerai dirbu savo darbą. Esu kinematografininkas, vadovaujantis savo kartai. Hitchcockas ir Spielbergas taip pat tai patyrė. Dar prieš atsidurdamas už kameros, supratau, kad mano misija – kurti tokius filmus, kurie paskatins jaunus žmones kurti savus. Šiandien galiu pasakyti, kad man pavyko šį tikslą pasiekti.

 

Parengė K. R.

„Grėsmingasis aštuonetas“
„Grėsmingasis aštuonetas“
„Grėsmingasis aštuonetas“
„Grėsmingasis aštuonetas“
„Grėsmingasis aštuonetas“
„Grėsmingasis aštuonetas“