Esu fiziškas aktorius

Pagrindinį Danny Boyle’o filmo „Steve Jobs“ veikėją ir Makbetą Justino Kurzelio ekranizacijoje (ekranuose nuo šio penktadienio) suvaidinęs Michaelas Fassbenderis išgarsėjo sulaukęs trisdešimties. Jis dažnai nusirenginėja prieš kamerą, tad nenuostabu, kad visus domina ne tik Fassbenderio – aktoriaus, bet ir naujojo vyriškumo simbolio fenomenas. Pateikiame aktoriaus interviu „Zwerciadlo“ žurnalistei Annai Serdiukow fragmentus.

 

Kalbėsimės vokiškai?

Natürlich (juokiasi). Tiek šia kalba tesugebu pasakyti (Fassbenderis gimė Heidelberge, VFR – red. past.). Užaugau Airijoje, į ten persikėliau kartu su šeima, kai dar buvau vaikas. Visi mano vaikystės prisiminimai susiję su Airija. Gyvenome kaime, todėl dienas leidau laipiodamas po medžius ir gaudydamas žuvį. Vokietijoje iki šiol turiu giminių, kartais ten grįžtu, nors dabar, kai mano senelių nebėra, vis rečiau.

 

Netraukia ten?

Ne. Tiesą sakant, Vokietija – tai mitinė protėvių šalis. Sunku išsaugoti nutrūkusius ryšius. Jei mane kas ir traukia, tai paprastas gyvenimas kaime, pavyzdžiai, kuriuos atsinešiau iš tėvų namų.

 

O jei tiksliau?

Neturėjau ir iki šiol vis dar neturiu pagundų. Tėvai nevykdė kiekvieno mano įgeidžio. Kai kurie žmonės, kai jau sulaukia sėkmės, kompensuoja sau trūkumus, o man visada patiko paprastas gyvenimas. Pasirinkau aktorystę ne todėl, kad pagerinčiau savo padėtį, negalvojau apie privilegijas. Visada gyvenau arti gamtos, turėjau paprastus tikslus, buvau gana stipriai pasiryžęs... tobulėti. Jei nusistatydavau kartelę vis aukščiau, tai tik ambicijų vedamas, bet ne tam, kad sukiočiausi tarp aukštųjų sluoksnių ar elito. Pavyzdžiui, vakar buvau elegantiškame renginyje, kuriame manęs niekas neatpažino. Mane tai prajuokino. Pagalvojau, kad man ne taip jau ir blogai. Aktorystė nėra banalus užsiėmimas, bet kartu ir toks pat darbas kaip visi.

 

Kartais jaučiatės kaip mūrininkas? Arba kaip, tarkime, kalnakasys?

Greičiau kaip jūrininkas.

 

Kiekviename uoste po merginą?

Greičiau sudaužyta širdis... Mano, kad būtų aišku. Bet jei rimtai, paminėjote su rankų darbu susijusias profesijas ir iš pirmo žvilgsnio jos atrodo toli nuo aktorystės. Bet man asmeniškai tos profesijos greičiau bus aktorystei artimos. Nesu, tiksliau, niekad savęs nelaikiau intelektualiu aktoriumi.

 

O kokiu?

Esu fizinis aktorius. Tai, ko gero, tiksliausias apibrėžimas. Į kiekvieną vaidmenį žvelgiu fiziškai, bet ne jėgos požiūriu. Nesu intelektualas, analitikas, greičiau bandau įsivaizduoti, kaip tas personažas vaikščios, kokia bus jo motorika, kokie gestai, mimika. Nuo to visada pradedu darbą. Svarstau, gal personažas turės kokių tikų arba smulkių neurozių ir pan. Kiekvienas jų turi. Tai mano išeities taškas. Paskui ateina visa kita.

 

Dažnai nusirenginėjate ekrane.

Tikrai? Tai numatyta kontraktuose, kuriuos pasirašau.

 

Tik tiek? Netikiu.

Taip, gal man tai patinka. Beje, man atrodo, kad ši „mada“ įsirašo į fizinės aktorystės tipą. Nevengiu nuogumo, nes nuogumas – tai mūsų kasdienybės dalis. Kiek kartų per dieną nusimetate drabužius?

 

Tikrai rečiau, nei Jūsų veikėjas „Gėdoje“.

Gerai, tai kraštutinis atvejis. Man tiesiog visada įdomiau rodyti žmogų, o ne kokius nors paslaptingus bruožus ir principus.

 

Sako, kad perdėtai rūpinatės kūnu.

Vaikštau į treniruoklių salę, bet nežinau, ar tai reiškia, kad perdėtai rūpinuosi savo kūnu. Išvaizda man nėra svarbiausia. Man patinka pavargti, vėliau tai leidžia labiau save kontroliuoti ir būti stipresniam. Tokiu būdu taip pat testuoju savo ištvermę. Kiti taip elgiasi su psichika, aš – su raumenimis.

 

Kuris raumuo svarbiausias aktoriui?

Geras klausimas. Sunkus.

 

Turime laiko.

Pagalvosiu apie tai. Atsakysiu išsisukinėdamas. Ir filmavimo aikštelėje, ir treniruoklių salėje vienodai svarbu atsipalaiduoti. Tada gali sutelkti dėmesį į detales. Kai esi atsipalaidavęs, klausaisi kitų. Turi tikslą ir jo sieki, niekas tavęs neblaško. Kurdamas vaidmenį mėgstu semtis iš savęs. Ieškau savyje atitinkamų tonų, intonacijų. Net jei kas nors man labai svetima, tai taip pat puiki nuoroda.

 

Ar anksčiau skaitėte „Makbetą“?

Man buvo penkiolika, kai drama pirmąkart pateko į rankas. Tai buvo privalomi skaitiniai. Paskui antrąkart jau sąmoningai jos ėmiausi studijuodamas Londone. Pamenu, pasirinkau kelias scenas atsiskaitydamas už vieną semestrą. Pasirinkau ir truputį pasigailėjau. Išsigandau, kad nesusidorosiu. Tai nėra paprastas tekstas, jis nėra įdomus, jei kalbėsime apie pavaizduotus santykius. Tačiau kuo ilgiau gilinausi į medžiagą, tuo aiškiau galėjau suformuluoti, kas yra svarbiausia. Tiesa apie žmones ir jų aistras dramoje susijusi su politiniu kontekstu. Mane sužavėjo toks požiūris į istoriją, bet žinau ir malonesnių, lengvesnių statyti Shakespeare’o tekstų.

 

„Makbetas“ filmuotas Saryje, Anglijoje. Tai – sudėtingos erdvės, oras taip pat nebuvo palankus.

Buvo šalta, šlapia. Kaip čia elegantiškiau pasakius? Buvo intensyvu, nors peizaže dominavo pilka spalva. Pilkuma apsigyveno mūsų filmavime, tai turėjo įtakos viskam. Turiu prisipažinti, kad niekad nemačiau tokių nedraugiškų peizažų. Tačiau savaip jie buvo kilmingi ir suteikė man jėgų. Maitinausi jais, nors organizmas maištavo prieš tokias sąlygas.

 

Ar tas maištas kaip nors pasireiškė?

Nebuvo prasmės. Kai Albukerkėje filmavome „Franką“, pradėjo snigti. Einu pas režisierių ir klausiu, ką dabar darysime. Jis atsako: „Nieko, sninga, vaidiname toliau, gal turi kailinius?“

 

Tačiau bent jau ant galvos nekapsėjo („Franke“ aktorius dėvi didelę popierinę kaukę, – red. past.).

Ir taip niekad nesiskųsčiau. Tai nedora, turint galvoje aktorių atlyginimus ir visą prestižą, kuris paskui mums tenka. Filmavimo grupė dažniausiai lieka šešėlyje. Jie galėtų skųstis, bet to nedaro. Kai filmavome „Makbetą“, grupė man padarė didelį įspūdį. Nepaisant nepatogumų, visi sunkiai dirbo. Apie sunkumus daugiausia galėtų pasakyti statistai. Jie – tikri to filmo herojai. Jie stovėjo lietuje dešimtis valandų, laukdami kito kadro filmavimo. Labai juos gerbiu. Tai man buvo garbė būti grupės nariu, o ne atvirkščiai. Buvau sužavėtas, kai peizažus pamačiau ekrane. Juose yra galia, tvirtybė, pastovumas. Mūsų pastangos davė rezultatą, labai juo didžiuojuosi.

 

Prieš prasidedant filmavimui turėjote tik dvi savaites pasirengti. Ar to užteko?

Gamyba buvo labai gerai parengta, aikštelėje mums padėjo ne tik suvaldyti fiziškumą, bet ir psichiką, jausmus. Kai tik pasirodžiau filmavime, man buvo pristatytas vyras, profesionaliai užsiimantis žmonėmis, turinčiais potrauminį sindromą. Pasak režisieriaus, tai buvo Makbeto raktas. Staiga supratau, kad jis teisus. Nereikia studijų, mėnesiais trunkančių veikėjo analizių mokykloje... Visąlaik stengiausi įsigilinti į herojaus psichiką, pasitelkdamas jo laikus, įvykius, skaudulius. Ir visiškai nebandžiau žiūrėti į jį per šių laikų ir reiškinių prizmę. Tai mane atvėrė, padrąsino. Lioviausi bijoti Makbeto. Jo istorija tapo man artima, atsivėrė nauji kontekstai. Iki tol niekad nepastebėjau, kad Shakespeare’as buvo didis psichologas. Jis žinojo daug daugiau apie žmogaus prigimtį ir prismaigstė visą dramą signalų, kurie diagnozuoja žmones, kad ir kokiais laikais šie gyventų. Nemokame to perskaityti iškart, nes barjeras yra kalba. Tas šiuolaikinis požiūris suteikė man pasitikėjimo ir drąsos kurti personažą. Makbetą valdo stresas, nes jis ką tik paliko mūšio lauką. Tačiau nusiraminimą jam atneša ne taika, o žudymas, kuris beveik prilygsta išsipildymui, padaro jį priklausomą nuo šio jausmo. Nesvarbu, kad veiksmas vyksta XI a. Anglijoje ir Škotijoje. Lygiai taip pat Makbetas galėtų grįžti iš kovų Afganistane ar Balkanuose.

 

Matote daug šiuolaikinių Makbetų?

Net kelis, bet nenorėčiau viešai ką nors pavadinti žudiku. Žiūriu į pasaulį ir žinau, ką matau, žinau, su kuo turiu reikalą. Kita vertus, vertinti nelengva. Makbetas eina kariauti už karalių Dankaną. Kovoja už jį, kai šis lieka šalyje. Trumpai tariant, atlieka nešvarų darbą už valdovą jo įsakytas, vardan idealų, valstybingumo... Bet ar tai pateisina žudymą? Kas yra be kaltės? Nežinau. Daug yra Makbetų, daug yra Dankanų.

 

Filmo ledi Makbet – taip pat šiuolaikiška moteris.

Tai tiesa. Nenorėčiau supaprastinti šio personažo, bet tai moteris, kurią skatina ambicijos. Tačiau ar mums jau kurį laiką neteigiama, kad be planų, tikslų, ambicijų toli nenueisime? Ledi Makbet ir Makbetas prarado vaiką ir ta tragedija juos nutolino vieną nuo kito, o naujas bendras tikslas suvienija. Tai istorija apie praradimą, bandymą sugrįžti į save, bet taip pat ir apie kaltės atpirkimą. Nusikalstant vėl. Labai dviprasmiškas tas Shakespeare’as.

 

Man patiko Marion Cotillard suvaidinta ledi Makbet. Patiko ir koncepcija: prancūzų aktorė vaidina anglų istorinėje dramoje vieną pagrindinių vaidmenų su stipriu prancūzišku akcentu. Tam tikra prasme tai taip pat šiuolaikiška, lyg nuoroda į tai, kokie daugiakultūriški dabartiniai tarpusavio ryšiai.

Nuostabu, kad tai matyti. Iš pradžių Marion labai bijojo, juk anglų kalba – mano gimtoji. Shakespeare’as – mūsų didysis dramaturgas. Supratau jos nuogąstavimus, nes pats buvau išsigandęs. Bet klasikinis tekstas – pirmiausia ritmas ir melodija, stengėmės nesakyti savo teksto galvodami, kad deklamuojame Shakespeare’ą. Traktavome jį kaip muzikinę atkarpą – su ritmu, savita melodika. Mokėmės kalbos kaip ir viso kito. Dirbant tokio pobūdžio projekte negali galvoti, kad sakai Shakespeare’o tekstą, reikia galvoti apie tai, ką nori perteikti, pasakyti. Filmavimo aikštelėje Marion buvo nuostabi, susikaupusi ir labai rami. Pasitikėjome vienas kitu.

 

Kada pajutote, kad aktorystė – Jūsų „misija“?

Man buvo septyniolika, kai supratau, kad noriu būti aktorius. Po kelių mėnesių nusprendžiau pastatyti „Pasiutusius šunis“ (pagal Quentino Tarantino filmą „Reservoir Dogs“ – red. past.) viename naktiniame klube. Tai atrodė avantiūra, bet tapo dideliu išgyvenimu. Intuicija vadovaujuosi iki šiol, dažnai įeinu į šią profesiją kaip į stichiją. Neskaičiuoju, neanalizuoju, veikiu intuityviai, santarvėje su tuo, ką man sufleruoja... prigimtis.

 

Parengė Kora Ročkienė