Nuomininko transformacija

Šį penktadienį „Skalvijoje“ prasideda ir iki gruodžio 12 d. vyks ankstyvųjų Romano Polanskio filmų retrospektyva. Jos programoje – Lodzės kino mokykloje sukurti būsimo režisieriaus etiudai, pirmasis pilnametražis „Oskarui“ nominuotas filmas „Peilis vandenyje“, Prancūzijoje, Anglijoje, JAV kurti Polanskio filmai. Ne vienas šių filmų, tarp jų „Akligatvis“, „Rozmari kūdikis“, „Kinų kvartalas“, paskatino kiną keistis. Tarp jų Lietuvoje iki šiol nežinomas režisieriaus filmas „Nuomininkas“ (1976), kuriame Polanskis suvaidino ir pagrindinį vaidmenį.

Pagal siurrealistinį Roland’o Toporo (1938–1997) romaną „Chimeriškas nuomininkas“ („Le Locataire chimérique“, 1964) sukurtas filmas aktualus iki šiol, nes tai „kito“, „svetimo“ istorija. Toporas, kaip ir Polanskis, buvo žydų imigrantų iš Lenkijos sūnus, gimęs Paryžiuje, tik jo tėvas buvo garsus skulptorius ir jis buvo penkeriais metais jaunesnis už režisierių. Toporas mokėsi garsiojoje Nacionalinėje dailės mokykloje (Ecole des Beaux-Arts) Paryžiuje, dirbo knygų iliustruotoju, karikatūristu ir scenografu, rašė pjeses ir dainas, vaidino, režisavo. Įkvėptas Antonino Artaud Žiaurumo teatro, kartu su Fernando Arrabaliu ir Alejandro Jodorowsky 1962 m. Toporas įkūrė „Panikos judėjimą“ (Mouvement panique).

„Nuomininko“ scenarijaus bendraautoris – Gérard’as Brachas, su kuriuo Polanskis kartu kūrė „Pasibjaurėjimo“ scenarijų. Autobiografinėje knygoje „Roman by Polanski“, Polanskis rašė: „Nuomininką“ nufilmavau greičiausiai: nuo tos akimirkos, kai paėmiau į rankas romaną, iki premjeros praėjo vos aštuoni mėnesiai.“

Kanuose, kur įvyko „Nuomininko“ premjera, jis buvo blogai priimtas. „Auksinė palmės šakelė“ atiteko Martino Scorese’s „Taksistui“ ir Robertui De Niro. Tačiau laikui bėgant vertinimai pasikeitė ir „Nuomininkas“ net vadinamas kultiniu filmu. Sutrumpintai pateikiame Paulo Wernerio knygoje „Polanskis. Biografija“ („Polanski. Die Biografie“) pristatytą filmo istoriją.

1975 metais lyg kas būtų atsukęs laikrodžio rodyklę dešimt metų atgal; Romanas ir Gerard’as Brachas vėl buvo Paryžiuje ir kartu rašė scenarijų. Išbandytu būdu: Brachas sėdėjo ir rašė, Polanskis šokinėjo aplink jį, barstė idėjas ir repetavo scenas. Žinoma, viskas buvo daug patogiau nei 7-ojo dešimtmečio pradžioje. Polanskiui jau nebeatrodė, kad gimtajame mieste į jį žiūrima kaip į raupsuotąjį – kažką panašaus buvo galima rasti tik naujame scenarijuje, nes labiau nei kada nors anksčiau jis jautėsi Paryžiuje kaip savo namuose. Todėl pagaliau pasiryžo žingsniui, apie kurį galvojo anksčiau, kai gyveno Anglijoje. Polanskis pateikė prašymą suteikti jam Prancūzijos pilietybę, bet kartu neatsisakė lenkų pilietybės. Ir sukūrė savo pirmą prancūzišką filmą, bet anglų kalba. „Sudios Eclair“ už kelių kilometrų į šiaurę nuo Paryžiaus, prižiūrint Buñuelio scenografui ir beveik dvidešimt metų ištikimam Polanskio bičiuliui Pierre’ui Guffroy’ui buvo pastatyta tiksli Paryžiaus mūrinio namo kopija, tiksliau, jo kiemo.

Iki beprotybės prisitaikantį prie aplinkos nuomininką galėjo suvaidinti tik vienas žmogus – pats Polanskis. Devintajame savo filme jis pagaliau galėjo vaidinti pagrindinį vaidmenį. Isabelle Adjani atėjo iš vis dar neįgyvendinto filmo apie piratus projekto. Reikia pabrėžti, kad jos vaidmuo, turint galvoje prieš pat filmavimą įgytą šlovę, buvo gana menkas. Victoro Hugo dukters vaidmuo filme „Adelės H. istorija“ (1975) aktorei atnešė neįtikėtiną šlovę. François Truffaut filme ji vaidino paslaptingą gražuolę, Polanskio filme milžiniški akiniai ir raudona sloguota nosis pavertė ją negražia. To prancūzų kritikai Polanskiui niekad neatleido.

„Roman by Polanski“ Polanskis rašė: „Isabelle mokėjo dirbti, ji turėjo ypatingą savybę susikoncentruoti. Kartais ji net ir pernelyg stengdavosi, pasiekdavo isterišką būseną ir ašarų atsargos išsekdavo anksčiau, nei aš spėdavau nufilmuoti atitinkamą sceną. Man „Nuomininkas“ tapo dar vienu įrodymu, kad sudėtinga kartu būti ir režisieriumi, ir aktoriumi. Kai prasideda filmavimas, jau nebegali kontroliuoti kameros judėjimo, sekti, kaip vaidina kiti aktoriai, ir tenka visiškai atsiduoti vaidmeniui.“

Mažesniems vaidmenims Polanskis surinko patikimus prancūzų aktorius, jam taip pat pavyko pakviesti į Paryžių nuostabią pagyvenusių amerikiečių aktorių grupę, kurioje visi buvo „Oskarų“ savininkai: Shelley Winters, Melvynas Douglasas, Jo Van Fleet ir iš Rusijos kilusi Lila Kedrova. Puikų švedų operatorių Sveną Nykvistą Polanskis pasiskolino iš Ingmaro Bergmano. Kompozitoriaus taip pat nereikėjo ilgai ieškoti: juo tapo Philipe’as Sarde’as – vyresnysis filmo prodiuserio Alaino Sarde’o brolis, vienas žinomiausių prancūzų kino muzikos kūrėjų.

„Nuomininkas“ prasideda taip, kaip baigiasi „Kinų kvartalas“ – nepaprastai plačiu vaizdu iš paukščio skrydžio. Kadras primena Hitchcocko „Lango į kiemą“ ekspoziciją, fone pasirodo užrašai, kamera juda namo sienomis, nerimą žadinančiu rakursu rodo kiemą, po to pasisuka lango pusėn. Už jo matyti Trelkovskio veidas, virstantis moters veidu, o paskui ir vėl – Trelkovskio. Vis dar be jokio montažinio suklijavimo kamera slenka langais, virš kamino, po to vėl juda viena namo siena viršun ir kitoje pusėje vėl žemyn, paskui prie pagrindinių durų, pro kurias kaip tik tuo metu Trelkovskis pirmąkart įžengia į namo vidų. Toje vienoje scenoje sutrumpintai yra jau viskas, kas vėliau bus pasakojama per kitas dvi valandas. Papasakota, kaip nesibaigiančioje įvykių sekoje nuomininkas virsta moterimi, kol jo vietoje atsiras kas nors naujas.

„Herojus“ yra nedrąsus, mielas tarnautojas, kuriam per trisdešimt. Jis vadinasi Trelkovskis. Atrodo, kad jis neturi jokio vardo. Šis vienišas vyras ieško paprasto, mažo butuko. Esą jis girdėjo apie galbūt laisvą butą. Jame gyvenusi nuomininkė panelė Simona Šul prieš kelias dienas iššoko pro langą antrame aukšte, tačiau dar yra gyva ir sunkiai sužeista guli ligoninėje.

Scenarijus turi akivaizdžių autobiografinių ir Roland’o Toporo, ir Polanskio bruožų. Pastarasis pirmaisiais metais Paryžiuje buvo priverstas daug kartų keisti butą. Tačiau, kitaip nei Polanskiui, Trelkovskiui būdingas ypatingas, beveik nuolankus kuklumas. Jis stengiasi, kad visi būtų patenkinti ir mažiausiai rūpinasi savimi. Jis sudreba net prieš mažą konsjeržės kiemsargį šuniuką, kai tas bando jam įkąsti. Dominuojantis (ir galbūt vienintelis) Trelkovskio charakterio bruožas yra noras prisitaikyti, jis ne prastesnis už chameleono.

Kitą dieną Trelkovskis sužino, kad panelė Šul mirė ligoninėje, tad galima įsikraustyti į butą. Iš pareigos jausmo jis sutinka jos draugę Stelą.

Naujuoju butu Trelkovskis nelabai patenkintas. Jautrūs kaimynai skundžiasi, kai jis triukšmingai linksminasi su darbo draugais per įkurtuves. Ir vėliau, išgirdę menkiausius garsus, jie iš visų įmanomų pusių beldžia į sienas, grindis, lubas. Trelkovskis stengiasi elgtis kuo tyliau, anksti gulasi ir savo bute beveik nedrįsta judėti.

Paskui pasirodo tikri tapatybės krizės ženklai. Jis pamažu atsisako savo įpročių ir perima tuos, kuriuos turėjo Simona Šul. Pradeda domėtis jos praeitimi, būna tarp jos draugų. Kavinėje užima jos vietą ir valgo tai, ką švelniai jam primeta kelneriai ir savininkas. Namo savininkas reikalauja, kad vakarais kaip Simona Trelkovskis apsiautų šliures. Kažkas nuolat įsilaužia į Trelkovskio namus, dingsta jo daiktai, galintys ką nors pasakyti apie praeitį, – juose visa Trelkovskio tapatybė.

Vyksta vis keistesni dalykai ir Trelkovskis vis labiau įsitikinęs, kad kaimynai prieš jį rengia sąmokslą. Iki tos akimirkos filmas rodo įbauginto ir vienišo žmogaus, kuris susvetimėjęs turi gyventi dideliame mieste, smulkiaburžuazinę kasdienybę. Trelkovskio pasirengimas prisitaikyti kartais atrodo perdėtas, bet suprantamas: jo padėtis – akivaizdžiai satyriškas paplitusių ir gerai žinomų gyvenimo sąlygų atspindys.

Vieną naktį Trelkovskis prieina prie lango ir kitoje pusėje tualete mato nuo galvos iki kojų tvarsčiais apvyniotą moterį. Tai Simona Šul. Tuščiu žvilgsniu ji žiūri į Trelkovskį. Prasideda beprotybė. Trelkovskis tampa Simona Šul. Jis nusiperka peruką, aukštakulnius batus, spokso į save veidrodyje ir šnabžda: „Atrodo, esu nėščia.“ Trelkovskis nebesipriešina ir yra pasirengęs mirti, kad pagaliau gautų ramybę...

Daug kas filme „Nuomininkas“ primena „Pasibjaurėjimą“, iš dalies ir „Rozmari kūdikį“. Žiūrovai seka vienišo, labai jautraus žmogaus likimą, tas žmogus susiduria su kasdieniu „normalios“ aplinkos siaubu, bet ši aplinka jam atrodo priešiška, todėl jis bėga į beprotybę. „Pasibjaurėjimas“ buvo klinikinė neurozės studija, o „Rozmari kūdikis“ – išgalvota istorija, bet „Nuomininke“ psichikos ir fantazijos elementai susimaišo tarpusavyje. Trelkovskio haliucinacijos nepaaiškina visų įvykių.

„Roman by Polanski“ Polanskis yra prisipažinęs: „Žiūrėdamas atgal suprantu, kad Trelkovskio beprotybė atskleidžiama nepakankamai nuosekliai, kad haliucinacijos kyla pernelyg netikėtai. Filmo viduryje nepriimtinai keičiasi jo tonas. Net rafinuoti sinefilai nemėgsta, kai susimaišo žanrai. Tragedija turi likti tragedija. Jei komedija pereina į dramą, ji beveik visada pasmerkta žlugti.“

Išskyrus „Rozmari kūdikį“, visi Polanskio filmai turi daugmaž rato struktūrą. Tačiau nė viename ji nėra tokia nuosekli kaip „Nuomininke“. Pabaigoje naujas „nuomininkas“ vėl stovi prie ligonio lovos, ir galima neabejoti, kad jis patirs tą patį, ką Trelkovskis ir Simona Šul: nuolatinį circulus vitiosus, nesibaigiantį košmarą.

Parengė Kora Ročkienė