Kinas
Naujos lietuviškos komedijos „Kunigo naudą velniai gaudo“ (2015) anonsas kvietė į filmo premjerą „tikrus bachūrus“. Kitądien po premjeros kažkuriame interneto šiukšlyne perskaičiau, kad į ją buvo kviesta tik rinktinė publika. Pagalvojau, kad tarp šių dviejų žiūrovų grupių, matyt, nėra skirtumo. Panašiai jo nėra tarp lietuviškų serialų, kurie gali stebinti nebent išskirtinai kvailais pavadinimais, ir naujojo filmo. Ne todėl, kad ir serialų, ir šio filmo titruose kartojasi tos pačios pavardės. Tiesiog kokybės ar išradingumo, originalumo požiūriu visiškai nesiskiria jų dramaturgija, režisūra, vaidyba ar net kostiumai. Žiūrint filmą sunkiausia buvo patikėti, kad dabar galima kurti tokį primityvų, archajišką kiną už profesionalumo ribų ir kad jį noriai žiūri lietuviai. „Kunigo naudą velniai gaudo“ – tikra visuotinio provincialumo apoteozė ir tai net suprantama, nes tauta nori žiūrėti filmus apie save.
„Kunigo naudą velniai gaudo“ kūrėjai – ne pirmieji, nusprendę kurti filmą apie idiotus. Tačiau kvailių komedija filmo nepavadinsi. Greičiau klojimo teatru. Kvailių komedijų veikėjai atsiduria juokingose situacijose, tačiau filmų autoriai siekia, kad juose žiūrovai atpažintų save, savo problemas, visuomenę, kurioje gyvena. Komedija gali rodyti visuomenės (ypač patiriančios transformaciją) būseną ir net ją įvardyti. Tokios buvo kad ir Leonido Gaidajaus komedijos, kurias „Kunigo naudą velniai gaudo“ beviltiškai mėgdžioja ne tik pagreitintose gaudynių scenose ar rodydami tris nevykėlius banditėlius. Filmo kūrėjai nori prajuokinti bet kokia kaina, patikti visiems, būti visų suprasti, todėl renkasi stereotipus. Taip filme atsiranda užuominos į kriminalinę komediją – gangsteris, jo apsaugininkas ir trys nevykėliai vagišiai, yra satyra – godūs kaimiečiai, sekso pasiilgusi kvaila blondinė. Personažai, švelniai tariant, sąlygiški. Tai pabrėžia jų kostiumai, atspindintys tam tikrus įsivaizdavimus apie provinciją ir jos gyventojus. Iš tokių įsivaizdavimų kuriamos ir įvairios humoristinės televizijos laidos, nors tikroji provincija spalvingesnė – užtenka pasižiūrėti bent vieną „Klausimėlį“. Siužetas dėliojamas iš senų kaladėlių, net nepasirūpinant nors kokia personažų ar veiksmo logika, juolab kad pati absurdiškiausia logika paprastai yra visų gerų komedijų pagrindas. Kam? Lietuvis praris viską, jei tik filme vaidins iš televizijos pažįstami aktoriai, bus kvailų juokelių, erotikos ir kaimo vaizdų.
Banditėlis Remigutis (Mindaugas Papinigis) pabėgs nuo persekiotojo į gimtąjį kaimą, kad sužinotų, kur mirštantis tėvas (Vaidotas Martinaitis) paslėpė pinigus už parduotą žemę, bet į tą patį kaimą laidoti brolio kunigo atvyks gangsteris, kurį Remigutis ką tik apiplėšė. Gangsteris (arba verslininkas, arba abu kartu) Aleksandras (Kęstutis Jakštas) su buvusiais Remigučio bendrininkais Brutu (Jonas Gricius) ir Netu (Šarūnas Banevičius) gaudo vagišių, o šis nori pabėgti kuo toliau. Veikėjai nuolat geria mineralinį vandenį „Birutė“ ir „Vilkyškių pieninės“ produktus. Beje, tokie skysčių kiekiai gali išplauti ne tik personažų smegenis.
Žemaitė su visu tuo neturi nieko bendra, nes ji ne tik kūrė komiškas situacijas ar gerai pažino lietuvių mentalitetą, bet ir mokėjo parodyti spalvingus charakterius. Filmo veikėjai piešiami viena spalva, net jei tai sulėtintai judantis apsauginis. Jo funkcija paaiškės filmo pabaigoje. Atvirai sakant, jau pradėjau galvoti, kad „Kunigo naudą velniai gaudo“ kūrėjai nusprendė atsisakyti lietuvių komerciniam kinui privalomos homofobijos, bet tada ir paaiškėjo pagrindinė šio personažo (Povilas Laurinkus) funkcija. Personažams apskritai stinga įtaigumo, jis atsiranda kartu su tegu numanoma istorija. Regis, net minimaliausias paaiškinimas, kodėl gangsteris nebendravo su broliu kunigu (Jonas Braškys) ar kodėl Jonė (Asta Baukutė) naktį atsidūrė prie ką tik palaidoto vyro kapo, padėtų pirmiausia aktoriams, kurie visą filmą vaidina tą pačią emociją arba būseną. Todėl „Kunigo naudą velniai gaudo“ atrodo somnambuliškai lėtas, juk kiek gali klausytis dešimt kartų pakartotos nejuokingos Aleksandro replikos apie piniginę, erotiško Birutės (Toma Vaškevičiūtė) šnopavimo ar stebėti tiesiai į kamerą besišlapinančius Brutą ir Netą.
Komedijų autoriai paprastai mėgsta apibendrinti nacionalinio charakterio bruožus. Ką išskiria „Kunigo naudą velniai gaudo“ kūrėjai? Lietuviai yra vagys, sukčiai, apgavikai, girtuokliai, jie mėgsta primityvų seksą, yra godūs, kvaili, nuolat meluoja, įtarinėja vieni kitus ir progai pasitaikius nori bėgti kuo toliau iš šalies. Tik kad tai suskambėtų aktualiai, neužtenka „Kristaus radijo“ naujienų, asmenukių ar užuominų apie ES dotacijas kaimo bažnyčiai bei parodijos lygio taip ir nepasiekiančių už kadro įkyriai skambančių dainų.
„Kunigo naudą velniai gaudo“ kūrėjai lyg ir bando apversti aukštyn kojom jau daugiau nei šimtą metų Lietuvoje mėgstamą idiliško kaimo ir sugedusio miesto sugretinimą, nors akivaizdu, kad kaimas filme liko toks pats archajiškas, net jei gauna ES dotaciją. Stilizacija neįvyksta, nuolat skambantys antausiai ir kitokios užuominos į nebyliojo kino komikus taip pat „nesuveikia“. Svajūnas Ablingis filmuoja gražius ir visomis reklamos spalvomis spindinčius etnografinio kaimo vaizdelius, tarsi dar kartą klausdamas: „Koks lietuvis nesiilgi kaimo?“ Gal todėl, nors kunigas miršta vos filmui prasidėjus, visą filmą matome ir girdime autentiškas kaimo raudotojas? Komedijoje, ir dar kriminalinėje, joms nėra ko veikti, bet sentimentalūs lietuviai kažkodėl periodiškai rodo rimtai giedančias kaimo moteris kaip dar vieną savo šou elementą.
Režisierius ir rašytojas intelektualas Alvydas Šlepikas, titruose pasivadinęs Šlepe, scenarijaus autoriai Rolandas Skaisgirys ir Justina Dirsė, matyt, norėjo sukurti kažką panašaus į vadinamąjį liaudišką kiną, kurį jau ne vieną dešimtmetį kultivuoja rusai. Vis dėlto tuos filmus kuria profesionalai. Jų kičas – sąmoningas meninis rezultatas. „Kunigo naudą velniai gaudo“, deja, atspindi tik lietuvių komercinio kino darbštuolių pasaulio suvokimą ir požiūrį į žiūrovus.
Gaila Žemaitės: jos kūryba ir gyvenimo istorija gali tapti originalių filmų išeities tašku. Tačiau kad taip atsitiktų, turi kilti noras pasakyti kažką svarbaus apie Lietuvą, kurioje iki šiol populiariausi kino personažai – idiotai, kaimiečiai, verslininkai, blondinės ir banditai.
