Dar nesibaigus Denys Arcand’o filmo „Geismo architektas“ („Le règne de la beauté“, Kanada, 2013) pabaigos titrams, žiūrovai plūstelėjo iš „Akropolio“ kino salės. Nors būtent paskutiniai kadrai, kuriuose matyti architekto Pierre’o Thibault statiniai, žada atsakymą į pagrindinį „Geismo architekto“ klausimą. Bet žiūrovų lūkesčiai juk neatsiejami nuo filmo suvokimo, todėl žmogus, tikėjęsis reklamuotos „erotinės dramos“ ir pamatęs neskubų pasakojimą apie Kvebeko vidutiniosios klasės gyvenimo tuštumą, liks nusivylęs. Juolab kad lietuvių platintojai pakeitė originalų filmo pavadinimą, kuris taip pat yra filmo raktas. Sutikite, kad lietuviškas „Geismo architektas“ ir originalus „Grožio viešpatavimas“ nelabai ką turi bendra. Bet bijau, kad nusivylę liks ir Kanados kino klasiko Arcand’o filmų „Amerikos imperijos žlugimas“ (1986) ir „Barbarų įsiveržimas“ (2003) gerbėjai, nors „Geismo architekte“ režisierius liko ištikimas savo temoms ir ironiškam stiliui, pabrėžiančiam šiuolaikinio žmogaus priklausomybę nuo vartojimo idealų ir bet kokio maišto beprasmiškumą. Tačiau režisierius, regis, atsisakė tirštos ir piktos ankstesniųjų filmų satyros bei šmaikščių dialogų.
Nors filmo veiksmas prasideda Paryžiuje, kur pagrindiniam filmo herojui Liukui (Eric Bruneau) teikiamas svarbus architektūros apdovanojimas, gana pašaipiai parodyta iškilminga ceremonija reikalinga tik tam, kad susitikimas su buvusia meiluže Lindse (Melanie Merosky) sužadintų Liuko prisiminimus. Filmo veiksmo erdvė – graži Kvebeko apylinkių gamta, tobulai į ją įkomponuotas Liuko ir jo žmonos Stefani (Melanie Thierry) namas. Filmo veikėjai taip pat atrodo tobuli – jie užsiima prasminga veikla, daug sportuoja, valgo sveiką maistą, nuoširdžiai bendrauja su draugais. Veiksmo laikas apima maždaug metus ir režisierius rodo, kaip puikiai kiekvienas jų įsikomponuoja į personažų gyvenimą.
Arcand’as, regis, tik stebi visais požiūriais harmoningą Liuko gyvenimą, bet netrukus supranti, kad įspūdingus spalvotų žurnalų paveikslėlius primenantys kadrai (operatorė Nathalie Moliavko-Vistozky) kupini begalinės ironijos, kurią pabrėžia sulėtintai rodomi tenisas, golfas, slidinėjimas ir kitokie sporto užsiėmimai. Tarsi Arcand’as norėtų pasakyti, kad šiuolaikinės visuomenės polinkis į hedonizmą yra tik mėgdžiojimas, jis nekyla iš autentiško poreikio gyventi sveikai, greičiau maskuoja didžiulę tuštumą. Filmo personažai (nebent išskyrus kaip visada sodriai Marie-Josee Croze suvaidintą lesbietę gydytoją) ne gyvena, jie tik kuria tobulus savo gyvenimo vaizdus, tarsi visąlaik žiūrėtų į save iš šalies. Gal todėl Arcand’as ir atsisakė tradicinio psichologizuoto, aiškinančio pasakojimo, pasitenkindamas upės leitmotyvu. Jos tekėjimą tik kartą įrėmins geležinkelio tiltas, kai mirs Liuko statybų darbų vykdytojas.
Susitikimas su Lindse – kažkokios Toronto ekspertų komisijos sekretore, kuri nori permiegoti su Liuku, regis, gali pakeisti vyro gyvenimą, bet jis pajunta tik menką sąžinės graužatį ir venerinės ligos baimę, kuri negali sugriauti tobulo gyvenimo ritmo. Liukas net nepastebi, kaip jo žmona grimzta vis gilyn į depresiją, nors epizodas, kai per televiziją porai žiūrint dokumentinį filmą apie Muammaro Gaddafi mirtį Stefani ištinka panikos priepuolis, vargu ar įtikinamas.
Ilgai svarsčiau, kodėl režisierius „atidavė“ Liukui garsaus architekto Pierre’o Thibault darbus, apgyvendino jo suprojektuotame name, kol internete aptikau vieną architekto citatą: „Kai aplink supa grožis, gyvenimas malonesnis.“ Tačiau Arcand’as, rodydamas personažus supančią grožio viešpatiją, taip tik dar labiau pabrėžia jų vidinę tuštumą. Grožis tampa dekoracija, spąstais, nes iš šios viešpatijos nebeįmanoma grįžti į tikrą gyvenimą. Gal todėl Stefani ir ištinka depresija?
Filmui priartėjus prie pabaigos, Arcand’as rodo rudeninę žąsų medžioklę. Liukas su draugu prismaigsto prie upės daug dirbtinių linguojančių paukščių, kad šie paskatintų gyvuosius nusileisti. Man regis, „Geismo architektas“ – šiek tiek tokia dirbtinė žąsis. Kad žiūrovas susimąstytų apie grožio medžioklės prasmę.
