7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Pakeitęs britų kiną

Lindsy’us Andersonas ir „Jeigu...“

Nr. 29 (1135), 2015-07-24
Kinas
„Jeigu...“
„Jeigu...“
Nuo liepos 26 d. „Skalvijos“ kino klasikos vakaruose bus rodomas britų kino klasiko Lindsey’aus Andersono filmas „Jeigu...“ („If...“, 1968).
 
Lindsey’us Andersonas (1923–1994) – viena svarbiausių pokario britų kino figūrų. Baigęs Oksfordą, 1947 m. jis kartu su Gavinu Lambertu ir Karelu Reiszu įkūrė įtakingą kino žurnalą „Sequence“. Žurnalas ėjo trumpai – iki 1954-ųjų, tačiau jame suformuluoti principai padėjo netrukus atsiradusiam „Free Cinema“ kino judėjimui, iš esmės pakeitusiam anglų kiną. „Sequence“ pasisakė už socialiai angažuotą kiną, kovojo su konformizmu ir ideologija. Savo straipsniuose Andersonas žavėjosi Jeano Vigo filmais ir jo kino maištu. Uždarius žurnalą, Andersonas rašė straipsnius kitiems leidiniams ir netrukus tapo vienu svarbiausiu anglų kino kritiku. Jis rašė piktus straipsnius, kuriuose kritikavo kolegų ir viso britų kino konformizmą.
 
Iš pradžių Andersonas kūrė dokumentinius filmus, kurie atitiko „Free Cinema“, kvietusio įtvirtinti kasdienybės svarbą, dvasią, bet kartu tęsė britų ir pirmiausia Humphrey Jenningso poetinės dokumentikos tradicijas. Andersono filmai rodė provincijos laikraščio kasdienybę („Veikfildo ekspresas“, „Wakefield Express“, 1952), ironiškai prabilo apie vargingus pajūrio atrakcionus („O, svajonių šalie“, „O Dreamland“, 1953), pasakojo apie kurčnebylių vaikų mokyklą („Ketvirtadienio vaikai“, „Thursday’s Children“, 1953). Iš jų išsiskiria Venecijos „Auksiniu liūtu“ apdovanotas lyrinis pasakojimas apie netrukus panaikintos Kovent Gardeno turgavietės kasdienybę „Kiekvieną dieną, išskyrus Kalėdas“ („Every Day Except Christmas“, 1957).
 
1963 m. Andersonas debiutavo vaidybiniame kine. Jo filmas „Toksai sportinis gyvenimas“ („This Sporting Life“, pagal autobiografinį Davido Storey romaną) tapo vienu svarbiausių 7-ojo dešimtmečio britų „įtūžėlių“ kūrinių, nes Andersonui pavyko atnaujinti socialiai angažuoto filmo modelį ir praturtinti jį sudėtinga veikėjų psichologija. Rodydamas sportininko Franko (Richardas Harrisas Kanuose apdovanotas už geriausią vyro vaidmenį) likimą, Andersonas analizavo ir sociologinę sportinės sėkmės problemą: paprastas darbininkas tampa dienos didvyriu ir užsidirba daug pinigų, tačiau jo žemas socialinis statusas nepasikeičia. Kai kuriems natūralistiškiems filmo elementams režisierius suteikė simboliškų prasmių ir sulaukė kaltinimų, kad jo stilius nenuoseklus, kad filmas „dvokia virtuve“, tačiau kritikė Penelope Houston atkreipė dėmesį, kad filme svarbesnis yra emocinis, o ne fizinis peizažas.
 
Po filmo „Toks sportinis gyvenimas“ Andersonas daugiausia užsiėmė teatro režisūra. Tačiau jau nuo 1966-ųjų jis ieškojo, kas apsiimtų prodiusuoti jo naują vaidybinį filmą. Scenarijaus pagrindas buvo Davido Shervino – šešiolikmečio vienos prestižinės vidurinės mokyklos mokinio – knyga. Panašią mokyklą baigęs Andersonas joje įžvelgė galimybę paanalizuoti sustabarėjusį anglų švietimą ir konservatyvius edukacijos principus bei privačių mokyklų „geresnių šeimų“ vaikams sistemą.
 
„Jeigu...“ struktūra laisva, kai kurios scenos virsta poetine vizija: režisierius sąmoningai siekė sukurti kuo daugiau aliuzijų į savo garbinamo Jeano Vigo filmą „Kuolas už elgesį“ (1934) – anarchistinę fantaziją apie mokinių maištą. Vis dėlto Andersonas rodo 7-ojo dešimtmečio jaunimo maištą ir nevengia aiškių politinių akcentų. Filmo pradžioje rodoma naujų mokslo metų pradžia, mokinių atvykimas, mokyklos kasdienybė. Tačiau kai trys Miko Treviso vadovaujami mokiniai pabėga į miestą ir ten prikrečia šunybių, jų laukia tikra egzekucija, bet ne už tai, kad pabėgo. Jie baudžiami už neigiamą požiūrį į mokyklą ir turi dėkoti už bausmę. Todėl nenuostabu, kad per mokyklos iškilmes kyla maištas. Jaunuoliai ima šaudyti į svečius.
 
„Jeigu...“ akivaizdus ir autobiografinis motyvas, nes įniršis filme neatsiejamas nuo slepiamų sentimentų, o vienas filmo veikėjų – tylus, uždaras Džonas (David Wood) – net fiziškai panašus į Andersoną. Tačiau tikra tarptautine žvaigžde tapo pagrindinį Miko vaidmenį sukūręs Malcolmas McDowellas, netrukus suvaidinęs Stanley Kubricko „Prisukamame apelsine“. Anglų kritikai prikaišiojo režisieriui, esą tai perdėta aukštuomenės karikatūra. Tačiau toks buvo ir Andersono tikslas – jis norėjo parodyti, kad britų visuomenės elitas yra karikatūriškai anachroniškas, kad jam pasipriešinti galima tik sukėlus maištą. Andersonas ir vėliau derino socialinę satyrą su teatralizacijos elementais, pasiremdamas tada tarp kairiųjų intelektualų itin populiariomis Bertolto Brechto koncepcijomis. Užsienyje filmas buvo priimtas puikiai, 1969 m. Kanuose pelnė „Auksinę palmės šakelę“.
 
Po „Jeigu...“ Andersonas ir vėl pasinėrė į teatrą, bet 1972-aisiais pradėjo kurti sąlygiškosios „Miko Treviso trilogijos“ tęsinį – filmą „O, laimės kūdiki!“ („O Lucky Man!“, 1973). Tai sukčių romanų tradiciją primenantis pasakojimas apie jauną konformistą, kuris taip pat yra Mikas Trevisas, filme skamba brechtiški zongai. Trilogiją užbaigė 1982 m. pasirodžiusi „Britanijos ligoninė“ („Britannia Hospital“) – šiuolaikinės britų visuomenės alegorija, kurioje satyra perauga į groteską.
 
Andersonas sukūrė nedaug filmų. Jis garsėjo savo užsispyrimu, nemėgo kompromisų, todėl nesiimdavo jam asmeniškai neįdomių projektų. Pinigų Andersonas užsidirbdavo kurdamas reklaminius klipus ir dirbdamas teatre, nors kai kuriuos spektaklius vėliau perkeldavo į ekraną, taip pat kūrė televizijos filmus.
 
1987 m. pasirodė Andersono „Rugpjūčio banginiai“ („The Whales of August“) – elegiškas, medituojančio ritmo, išmintingas pasakojimas apie senatvę ir laiko tėkmę, bet kartu ir meilės prisipažinimas senajam kinui, nes pagrindinius vaidmenis filme sukūrė dar nebyliajame kine debiutavusios Holivudo žvaigždės Lillian Gish ir Bette Davis. Jos suvaidino seseris, kurios vasaras leidžia namuose prie vandenyno, kur jaunystėje mėgo stebėti prie salos atplaukiančius banginius. Filme rodoma viena seserų diena, kai jos ima suprasti, kad tai gali būti paskutinė jų kartu praleista vasara. Šitas filmas ir tapo Andersono atsisveikinimu su kinu.
 

Parengė Ž. P. 

„Jeigu...“
„Jeigu...“
„Jeigu...“
„Jeigu...“
„Jeigu...“
„Jeigu...“
„Jeigu...“
„Jeigu...“