Žaliojo tilto skulptūrų nuėmimas geriausiai išryškino apgailėtiną politinių diskusijų lygį Lietuvoje. Jį puikiai atspindėjo ir įvairių televizijų reportažai, kuriuose žodis paprastai buvo suteikiamas ne specialistams, o „liaudies“ atstovams. Kad pastarųjų mentalitetas nelabai pasikeitė per tuos šešiasdešimt metų, kol ant tilto stovėjo skulptūros, parodė kad ir vienos televizininkų užkalbintos ponios nuomonė, esą ant tilto turėtų stovėti Lietuvos kunigaikščiai. Vienas stabas būtinai turi būti pakeistas kitu. Tai padės ištrinti iš atminties nepatogius ir dažnai konformistiškus tautos istorijos fragmentus. Man atrodo, kad skulptūros pirmiausia badė akis buvusiems aukštosios partinės mokyklos ir kitų panašių įstaigų bendradarbiams.
Pirmadienį (liepos 20 d.) skulptūroms skirta laida „Teisė žinoti“ taip pat atspindėjo tų diskusijų lygį. Rita Miliūtė nuolat pašaipiai nutraukinėjo pašnekovus, kurių nuomonė neatitiko jos požiūrio, ir pirmiausia istorikę Rasą Čepaitienę. Man regis, kaip tik pastaroji vienintelė pateikė blaivią, nepriklausomą ir argumentuotą nuomonę, nes kiti laidos dalyviai tik atvirai politikavo.
Bene garsiausiai kalbėjo informacinių operacijų specialistu pristatytas Aurimas Navys. Vedėja jam atleido net bjaurią užuominą, esą laida taip pat tarnauja Kremliui, siekiančiam sukiršinti lietuvius. Nusprendžiau pasidomėti, kas šis drąsuolis. Pasirodo, tai buvęs Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento Informacinių operacijų karininkas, dar pernai rudenį siūlęs imtis aktyvios informacinės kampanijos Karaliaučiaus srityje. Galutinis tos operacijos tikslas turėjo būti referendumas dėl Karaliaučiaus atsijungimo nuo Rusijos. Kur dar pamatysi tokių žmonių, jei ne per televiziją?
Kažkodėl po panašių laidų vis dažniau kyla noras išgirsti psichoanalitikų nuomonę. Manau, kad psichoanalitikas geriausiai paaiškintų ir sekmadienio (liepos 19 d.) „Panoramos“ liapsusą, kai reportažas apie prieš imigrantus nusiteikusių Talino gyventojų piketą buvo pavadintas „Homofobija?“. Matyt, ksenofobija ir homofobija nacionalistų galvose paprastai neatskiriamos, bet geriau paklauskite „eksperto“ Pankos.
Nobelio literatūros premijos laureatas Jose Saramago parašė kelis romanus apie totalitarizmą. Pagal vieną jų 2008-aisiais Fernando Mereillesas sukūrė filmą „Aklumas“ (TV3, šįvakar, 24 d. 23.10). Jis nukels į megapolį, kuriame prasidėjo keista epidemija. Žmonės masiškai anka, miestą ištinka katastrofos, chaosas ir tik viena moteris (Julianne Moore) gali matyti. Aklieji – tai alegorija žmonių, kurie nesugeba pastebėti to, ką privalo matyti. Mereillesas sugalvojo originalų būdą, kaip parodyti aklumą. Apie kadrus, kuriuose nematyti nieko, režisierius yra sakęs, kad jie turi priversti žiūrovus susimąstyti. Tačiau aš abejoju, ar pavyks, nes kinas mėgsta konkretumą ir todėl taip sunku ekranizuoti bet kokias alegorijas.
Savaip alegoriškas ir Jameso Gray’aus filmas „Kartą Niujorke“ (TV1, 31 d. 22.45). Pagrindinė filmo herojė, imigrantė iš Lenkijos Eva, 1921 m. kartu su seserimi atplaukia į Niujorką ir tikisi Amerikoje ištekėti, gimdyti vaikus, būti laiminga. Tačiau iliuzijos žlunga iškart. Įtartinai kosėjanti Magda patenka į karantiną, o Evai iškyla deportavimo grėsmė. Netrukus ji pateks į sutenerio Bruno gudriai paspęstus spąstus.
„Kartą Niujorke“ – trikdantis filmas: jo siužetas atrodo sudėliotas iš banalių melodramos schemų, kurias režisierius nori paversti metaforomis. Tokia metafora tampa ir Evos (Marion Cotillard) likimas. Apgailėtiname Bruno (Joaquin Phoenix) šou ji vaidina Niujorko simbolį – Laisvės statulą. Kartą per „trupės“ pasirodymą iš salės klientas net šaukia, kad tą laisvės simbolį jis dulkino už du dolerius. Metaforiškas ir Niujorkas. Dariusas Khonji jį filmuoja lyg sepijoje – somnambulišką, šaltą, apniukusį, purviną. Išgyventi tokiame mieste – tikras didvyriškumas. „Kartą Niujorke“ rodo, iš kokio purvo, pažeminimų, smurto atsirado svajonių šalis.
Vasarą dauguma žmonių prisipažįsta labiau linkę skaityti ir žiūrėti ne sudėtingus filmus ir knygas, o detektyvus ir meilės istorijas. Anglijoje kurto danų režisierės Lone Scherfig 2011 m. filmo „Viena diena“ (TV3, 27 d. 22.30) pagrindas – Davido Nichollso romanas. Pasakojimas apie du įsimylėjėlius (Anne Hathaway ir Jimas Sturgessas), kurie 20 metų lieka tik draugais, užuot susituokę ir laimingai gyvenę kartu, – iš tų, kurie turi vasarišką terapinį poveikį. Pagrindinė veikėja siekia tapti rašytoja, veikėjas pavirsta madinga kvailos televizijos žvaigžde, o „Vienos dienos“ autoriai akivaizdžiai televizijos nekenčia ir tai maloniai pakutena kiekvieno televizijų bukaprotiškumo nualintą žiūrovo savimeilę.
Vis dėlto „Viena diena“ tik kultūringai pakartojo tai, kas sužavėjo 1989 m. Robo Reinerio komedijoje „Kai Haris sutiko Sali“ (LRT, 25 d. 22.45). Šio filmo veikėjai, kuriuos suvaidino Meg Ryan ir Billy Cristalas, 12 metų įtikinėjo vienas kitą, kad yra tik draugai. Filmą žiūrėjau ne vieną kartą ir ypač mėgstu sceną restorane, kai Sali simuliuoja orgazmą, o ją matydama kita restorano klientė paprašo atnešti to paties. Sutikite, tai įkvepia labiau už kovas su skulptūromis.
