Šį penktadienį kino teatruose pasirodo Wimo Wenderso ir Juliano Ribeiro Salgado dokumentinis filmas „Žemės druska“ („The Salt of the Earth“, Brazilija, Italija, Prancūzija, 2014) , skirtas fotografui ir keliautojui Sebastião Salgado. Savo ilgas keliones pradėjęs nuo tolimų Pietų Amerikos kaimelių, Salgado greit suprato, kad būtina fotografuoti ten, kur vyksta žudynės, siaučia ligos ir badas. Tačiau „Žemės druska“ – ne tik fotografo portretas, bet ir filmas, kuriame susiduria trys žvilgsniai: Salgado, jo sūnaus Juliano Ribeiro ir Wimo Wenderso, o jis yra ne tik kino režisierius, bet ir pripažintas fotografas. „Žemės druska“ pelnė Kanų ir kitų festivalių apdovanojimus, buvo nominuota „Oskarui“.
Ar buvote matęs Salgado darbų iki pažinties su juo?
Apie Sebastião Salgado veiklą sužinojau beveik prieš 25 metus. Įsigijau du atspaudus, kurie suvirpino mano sielą. Juos įsirėminau ir nuo tada jie kabo virš mano darbo stalo. Tų fotografijų įkvėptas, apsilankiau parodoje. Nuo tada esu besąlygiškas Sebastião gerbėjas, nors su juo asmeniškai susipažinau tik prieš penkerius ar šešerius metus.
Kas paskatino sukurti „Žemės druską“?
Mes susitikome Sebastião biure Paryžiuje. Jis aprodė savo studiją ir tada atradau „Genesis“ – nepažeisto rojaus paieškas. Tai buvo naujas, jaudinantis jo kūrybos posūkis ir, kaip visada, didelės apimties projektas, kuris vystomas ilgą laiką. Buvau sužavėtas jo ryžto bei įsitraukimo į darbą. Po kurio laiko mes vėl susitikome ir išsiaiškinome, kad abu mėgstame futbolą, kalbėjomės apie fotografiją. Kartą jis manęs paklausė, ar aš nenorėčiau prisijungti prie jo kelionės, į kurią jiedu su sūnumi Juliano leidosi be jokio aiškaus tikslo ir pamanė, kad reikėtų kitokio, pašalinio žmogaus požiūrio.
Ar nusprendus kurti filmą kartu su Sebastião Salgado sūnumi Juliano, kilo medžiagos ar fotografijų pasirinkimo problemų? Rėmėtės tik Juliano filmuota medžiaga apie tėvą, ar ir kita archyvine medžiaga?
Daugiausia bėdų vis dėlto kilo dėl medžiagos gausos. Juliano su tėvu jau buvo kelis kartus keliavę aplink pasaulį, tad turėjau daug valandų dokumentinių kadrų. Buvau suplanavęs vykti mažiausiai į dvi fotografo „misijas“ – į Sibiro šiaurę bei oro balionų ekspediciją virš Namibijos, bet turėjau atšaukti, nes susirgau. Todėl pradėjau gilintis į jo fotografinę veiklą Paryžiuje. Bet kuo daugiau sužinojau apie jo darbą, tuo daugiau kildavo klausimų. Ir, žinoma, turėjau prieigą prie gausaus nuotraukų archyvo.
Kur ir kada vyko interviu su Sebastião Salgado? Kas lėmė fotografijų, kurias kartu aptariate, pasirinkimą?
Filmuojant pirmuosius pokalbius dar pasirodydavau kadre, bet paskui pajutau, kad turėčiau visą erdvę atiduoti Sebastião ir, svarbiausia, jo fotografijoms. Jos turi kalbėti pačios. Man šovė mintis panaudoti kažką panašaus į tamsųjį kambarį: Sebastião turėjo sėdėti prieš ekraną, žiūrinėti savo nuotraukas ir atsakinėti į mano klausimus. Kamera tuo metu turėjo būti už ekrano ir filmuoti pro nuotraukas – jei galima taip pasakyti, – per pusiau skaidrų veidrodį, t.y. fotografas vienu metu žiūrėtų ir į savo fotografijas, ir į žiūrovus. Pamaniau, kad tai būtų intymiausia aplinka ir klausytis Sebastião minčių, ir gilintis į jo darbus. Atsisakėme beveik visų „tradicinių“ interviu, liko tik keli. Jie buvo puikus pasirengimas mūsų sesijoms „tamsiajame kambaryje“. Nuotraukas atrinkome kartu, o pasirinkimui didžiausią įtaką turėjo istorijos, kurias apie šias fotografijas man pasakojo Sebastião. Turėjome daug valandų nufilmuotos medžiagos.
Aukso kasykla Brazilijoje, badas Sahelyje, genocidas Ruandoje... Beveik visos nuotraukos tragiškos.
„Tamsiajame kambaryje“ peržiūrėjome visą Sebastião kūrybą maždaug chronologine tvarka per gerą savaitę. Tai buvo sunku ir jam, ir mums, esantiems anapus kameros, nes kai kurie faktai tikrai trikdė, kai kurie – tiesiog šiurpino. Sebastião jautėsi taip, lyg vėl būtų grįžęs į tas pačias vietas ir mums tos vidinės kelionės į nakties pakraštį taip pat gniaužė kvapą. Kartais darydavome pertraukas – turėdavau išeiti pasivaikščioti, kad šiek tiek atsitraukčiau nuo to, ką mačiau ar girdėjau. Kai manęs klausia, ar tos nuotraukos yra ne per gražios ar pernelyg estetizuotos, visiškai nesutinku su tokia kritika. Kai fotografuoji skurdą ir kančią, privalai suteikti orumo nuotraukos subjektui ir išvengti vujarizmo. Tai nelengva ir gali būti pasiekta tik tada, jei susiformuoja stiprus ryšys su žmonėmis, esančiais priešais objektyvą, jei iš tikro įsijaučiama į jų gyvenimus bei situacijas. Mažai fotografų sugeba tai padaryti.
Dauguma jų tiesiog atvažiuoja į vietą, greitai „nupyškina“ keletą nuotraukų ir dingsta. Sebastião dirba kitaip. Jis būna su fotografuojamais žmonėmis, kad suprastų, kokia yra jų padėtis; gyvena su jais, juos užjaučia, dalijasi jų gyvenimais kiek tik gali. Sebastião dirba, kad suteiktų jiems balsą. Nuotraukos, darytos lyg tarp kitko, ir dokumentinės fotografijos perteikia skirtingus dalykus. Jei sugebi įtikinamai parodyti padėtį, įvaldai kalbą, jungiančią tai, ką nori pavaizduoti, su prieš tave stovinčiu žmogumi. Kuo daugiau pastangų įdedi, siekdamas geros nuotraukos, tuo daugiau kilnumo suteiki objektui, paverti jį išskirtiniu. Manau, kad Sebastião suteikė tikro orumo žmonėms, atsidūrusiems prieš jo objektyvą. Nuotraukos prabyla ne apie jį, o apie visus tuos žmones!
Ar rašėte „Žemės druskos“ scenarijų, ar filmas susiklostė montuojant?
Pasirašiau trumpą filmo planą, bet jo koncepcija buvo „tamsusis kambarys“. Kurdamas bet kokį dokumentinį filmą privalai nepraleisti to, kas vyksta prieš akis. Tai buvo ypač svarbu, kai nuvykau į Braziliją ir filmavau Sebastião ir jo žmoną Lélią Viktorijoje – mieste, kur jie gyveno, arba „Instituto Terra“ viduje: turėjau pasiduoti atsitiktinumui ir „gaudyti“ kadrus čia ir dabar. Tai kitas mano indėlio į šį filmą aspektas: atrasti ryšį tarp Salgado „kito gyvenimo“ ir fotografijos esmės. Manau, kad jų abiejų darbai ekologijos labui bei pastangos atkurti tropinį Atlanto mišką yra tokios pat svarbios kaip ir Sebastião nuotraukos. Todėl kartais jaučiau, kad kuriame du dokumentinius filmus tuo pačiu metu, o vėliau reikės juos sumontuoti į vientisą filmą.
„Žemės druska“ – tai fotografo portretas, filmas pristato ir jo darbus. Taip pat matome jautrius tėvo ir sūnau santykius. Ar toks dvilypis sumanymas buvo akivaizdus nuo pat pradžios?
Taip, tėvo ir sūnaus santykiai nuo pirmųjų dienų buvo filmo dalis. Tai galėjo tapti filmo spąstais, todėl, manau, tėvas ir sūnus buvo teisūs, priimdami mane į komandą. Galų gale ši filmo tema labai jaudina.
Vienas iš Salgado fotografijos bruožų yra išskirtinė nespalvoto kadro precizika. Savo filmuose Jūs veiksmingai naudojote nespalvotą kino juostą. „Danguje virš Berlyno“ taip rodomas mūsų pasaulis angelų akimis. Ar nespalvota juosta jus suartino?
Taip, galiu visiškai susitapatinti su Salgado matymu. Dalis filmo, kurią filmavau pats, nespalvota, kad labiau tiktų prie jo fotografijų. Man atrodė, kad šis jo kūrybos aspektas gali būti suprastas ir be papildomų paaiškinimų.
Jus abu sieja fotografija, nes pats esate žinomas fotografas (kaip ir Salgado, esate fotoaparato „Leica“ gerbėjas). Jūsų filmų herojai (Filipas iš „Alisos miestuose“, iš „Draugo amerikiečio“ ar Trevis iš „Paryžiaus, Teksaso“) susiję su nuotraukomis arba fotografija. Ar Salgado žinojo, kad fotografuojate?
Sebastião daug fotografavo filmuojant, į nuotraukas pateko ir komandos nariai. Tad ir man teko garbė pakliūti į kelias jo fotografijas. Nemanau, kad jis žino apie mano filmus tiek, kiek aš žinau apie jo nuotraukas. Tai ir buvo priežastis, kodėl filmą kūriau aš. Jis buvo mano filmo objektas, o ne atvirkščiai.
Visą filmą jaučiame jo žmonos Lélios Wanick Salgado buvimą bei svarbą. Ar ji aktyviai dalyvavo kuriant „Žemės druską“?
Kartu jie dirba jau 50 metų. Lélia suteikia Sebastião daug energijos, kurios jam reikia fotografuojant bei rengiant parodas. Jie abu dirba prie didžiausių fotografinių projektų. Buvo akivaizdu, kad ji taip pat atsidurs filmo centre. Tai nuostabi moteris: labai stipri, atvira, sąžininga ir žavi. Taip pat labai linksma. Salgado šeima tikrai daug juokiasi!
Paskutinėje filmo dalyje matome netikėtą kelionę – ir intymią, ir kartu ekologiškai svarbią: Salgado šeima grįžta į šeimos vilą Aimoré Brazilijoje. Ar galima kalbėti apie Salgado – žmogaus ir dramatiškų žmonijos konfliktų fotografo – laimingą pabaigą?
Mums buvo labai svarbu parodyti, kad Salgado šeima turi ir kitą gyvenimą: tai jų pasiaukojimas ekologijai. Žinojau, kad turiu papasakoti iškart dvi istorijas. Galima sakyti, kad po viso to siaubo, kurio liudininku buvo Sebastião, po patirtos depresijos paskutinį kartą grįžus iš Ruandos, ir po visų tų šiurpių įvykių, kuriuos jis išgyveno, miškų atsodinimo programa, kurią šeima vykdo Brazilijoje, ir stebuklingi rezultatai, kurių jie jau pasiekė, yra laiminga pabaiga. Sebastião ne tik paskyrė savo vėliausiąjį, simbolinį darbą „Genesis“ gamtai, bet galima sakyti, kad būtent gamta padėjo jam neprarasti tikėjimo gyvenimu bei žmonija.
