7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Antroji profesija

Naujo „Kino“ skaitymo malonumai

 

 

Jonas Ūbis
Nr. 25 (1131), 2015-06-26
Kinas

 

Žinau, esate sulindę į visokius elektroninius laiko žudikus, todėl nusprendžiau priminti kelias taisykles, kaip rasti laiko skaitymui, nes vasara tam – pats geriausias metas. Pirmiausia, visada po ranka reikia turėti knygą, nes nežinai, kada atsiras laiko paskaityti. Knygas reikia pirkti arba skolintis kuo dažniau, nes taip kils noras greičiau užbaigti tai, ką skaitote dabar. Skaityti reikia tai, ko geidžia širdis, o ne tai, ką liepia pareiga. Tik svarbu, kad tarp knygų „iš pareigos“ neatsidurtų profesinė literatūra. Kad ir kaip lavintų protą ir jausmus detektyvas ar meilės romanas, susidūrus su profesinėmis problemomis pirmiausia prireiks žinių. Kalbėkitės su draugais apie knygas: tai mobilizuoja skaityti, nes norėsite pasigirti, kad perskaitėte gerą knygą. Prisiminkite neuropsichologo Davido Lewiso tyrimo rezultatus: užtenka šešių lektūros minučių, kad stresas sumažėtų beveik 70 procentų.
 
Visa tai galioja ir naujam „Kinui“. Jis prasideda pagyrimo žodžiais Šarūnui Bartui, šiemet Kanuose parodžiusiam naujausią savo filmą „Ramybė mūsų sapnuose“, sulaukusį daug teigiamų vertinimų. Pirmųjų užsienio kritikų atsiliepimų fragmentai pateikiami su rubrika „Apie mus rašo“. Apie šiųmetinius Kanus ir sudėtingą kritiko situaciją festivalio labirintuose rašo Dovilė Raustytė. Sinefilų testas taip pat skirtas Kanams – tie, kurie įdėmiai perskaitys žurnalo tekstus, jį išspręs bematant.
 
Žurnalo tema šįkart – kino kritika. Dar François Truffaut sakė, kad visi žmonės turi dvi profesijas – savo ir kino kritiko. Lietuviams tai labai tinka, nors jie visi dar ir gydytojai. Živilė Pipinytė straipsnyje „Draugai, mokykitės dažyti tvoras!“ pabandė pasižiūrėti iš arčiau, ko reikia tai antrai profesijai. Ji cituoja garsius kritikus, kurių pasisakymai nenuteikia optimistiškai: kritikas turi mokėti ir žinoti be galo daug, bet visada rizikuoja nepragyventi iš savo profesijos. Tiems, kurie nepabijos garsenybių perspėjimų, – Paweło Feliso patarimai, kaip parašyti recenziją.
 
Vis dėlto didžioji žurnalo dalis skirta kritiko kasdienybei – filmams, kūrėjams, jų aptarimui. Ką tik Vilniuje atidarytoje „Kino pavasario“ salėje visą vasarą bus rodomi šių metų festivalio filmai, dalį jų aptaria ir „Kino“ kritikai. Konkursines festivalio programas narsto Ieva Toleikytė ir Gediminas Kukta. Agnė Mackevičiūtė ir G. Kukta aptaria lietuviškus trumpo metražo festivalio filmus, regis, net neslėpdami savo nusivylimo. Viename konkursų parodytą Alantės Kavaitės „Sangailės vasarą“ recenzuoja Laima Kreivytė, kurią sužavėjo filmo spalvos ir skrydžiai, bet, regis, ne pagrindinių veikėjų pasaulis. Pateikiami ir du pokalbiai su garsiais „Kino pavasario“ svečiais – svarbiausių kino apdovanojimų savininkais režisieriais Bille Augustu (kalbėjosi Margarita Alper) ir Joshua Oppenheimeriu (kalbėjosi Dovilė Grigaliūnaitė ).
 
Dovilė Raustytė rašo apie „Kino pavasario“ atidarymo filmo „Mamytė“ autorių, jauną Kanados režisierių Xavier Dolaną. Šiame išsamiame portrete aptariamas trumpas – režisieriui tik 25-eri – jo gyvenimas, pagrindinės filmų temos, jų stilius, Dolano susižavėjimas muzika ir kūrybos proceso specifika. Atskirai „Mamytę“ recenzuoja Mantė Valiūnaitė.
 
Neringa Kažukauskaitė parašė amerikiečių aktorės Diane Keaton portretą. Neseniai ji suvaidino filme „Mūsų gyvenimas“, kurį recenzuoja Agnė Mackevičiūtė. Aistė Račaitytė aptaria Alejandro Gonzálezo Iñárritu „Žmogų-paukštį“, Ramūnas Pronckus – Olivier Assayaso „Zils Marijos debesis“. Jis trumpai bei šmaikščiai pristato ir „Namų kino“ filmus: Dano Gilroy’aus „Naujienų medžiotoją“, Bennetto Millerio „Foxcatcher“, Chado Stahelskio „Johną Wicką“.
 
Ieva Kotryna Skirmantaitė susitiko su seserimis Samulionytėmis – kino režisiere Jūrate ir fotografe Vilma – ir paklausinėjo apie jų kuriamą dokumentinį filmą „Liebe Tante, Guten Tag!“. Jo herojai bus abiejų menininkių senelė bei didžioji jos jaunystės meilė. Ž. Pipinytė feljetone „Industrija ar nacionalinės kultūros dalis?“ vėl grįžta prie mūsų kino gigantomanijos, pasireiškiančios nuolat skambančiu žodžių rinkiniu „lietuvių kino industrija“, kurio nevartoja net daug daugiau filmų kuriantys kaimynai lenkai ir rusai. Gerai ją suprantu, nes ir pats neseniai gavau spaudos pranešimą, kuriame aprašomi lietuvių animacijos pasiekimai. Perskaičiau ir nustebau: vienas pilnametražis valstybės finansuotas animacinis filmas per šešerius metus ir abejotinos jo pajamos – mums jau industrija?
 
Jūsų –
Jonas Ūbis