Kol neturime ir, manau, dar ilgai neturėsime sėkmingų lietuviškų serialų apie Antrąjį pasaulinį karą, pirmadienį (birželio 1 d., 22.20) LRT pradeda rodyti lenkų „Šlovės dienas“, kurias pasižiūrėti rekomenduoju net mūsų valdininkams ir politikams, nuolat pliurpiantiems apie patriotinį jaunimo auklėjimą. „Šlovės dienos“ tai daro itin veiksmingai. Serialo veikėjai – jauni žmonės, kupini ryžto, energijos ir tikėjimo. 1941-ųjų pavasarį grupė Anglijoje parengtų lenkų kareivių su parašiutais nusileido okupuotoje Lenkijoje. Jie vadinosi „cichociemni“ (tylūs ir tamsūs) ir buvo pasirengę vykdyti diversijas prieš nacius. Po karo jaunuoliai tapo „prakeiktais kareiviais“, kurių istoriją komunistų valdžia nuosekliai trynė iš žmonių atminties. Vienas iš jų dar gyvas ir praėjusią vasarą šoko su parašiutu.
Sėkmingai Lenkijoje bene 8 sezoną rodomas serialas prasideda, kai Bronekas (Maciej Zakościelny), Janekas (Antoni Pawlicki), Michalas (Jakub Wesolowski) ir Vladekas (Jan Wieczorkowski) bei jų artimieji ima burtis aplink ginkluotą lenkų pogrindį. Visi pasirengę kovoti už laisvą Lenkiją, kuria tiki ir kurią myli. Tačiau jaunuoliai nenori tik gražiai ir garbingai už ją numirti: jie nori kovoti ir laimėti. Iš pradžių jiems teks kautis su vokiečiais, paskui – su sovietais, vėliau ir su lenkų komunistais, nusprendusiais sunaikinti pasipriešinimo judėjimą pokario Lenkijoje. Seriale taip pat rodoma įvairių žvalgybų – vokiečių, rusų, lenkų – veikla. Daugumoje serijų atkurtos tikros „Armia Krajowa“ ir „Cichociemni“ vykdytos operacijos, daug personažų turi realius prototipus.
Seniai nebesu jaunuolis, bet „Šlovės dienos“ įtraukė lyg vaikystėje matyti nuotykių filmai. Serialas turi ir daugiau privalumų – jame vaidina puikūs aktoriai, tarp jų garsiausios lenkų kino žvaigždės, kruopšti scenografija perteikia laiko dvasią, įsimintinos mūšių bei susidūrimų su priešais scenos, stebina ištikimybė istoriniams faktams, jaudina meilės istorijos. Pirmas serijas režisavo Michałas Kwiecińskis, vėliau jį pakeitė Wojciechas Wójcikas, Michałas Rosa, Waldemaras Krzystekas.
Vieno garsiausių vokiečių Naujosios bangos kūrėjų Volkerio Schlöndorffo pernykštis filmas „Diplomatija“ (LRT, 4 d. 21.30) taip pat remiasi tikrais įvykiais. Sužinojęs, kad sąjungininkai artėja prie sukilusio Paryžiaus, 1944 m. rugpjūčio 23 d. Hitleris liepė padėti sprogmenis svarbiausiose miesto vietose: turėjo būti susprogdinti Eifelio bokštas, Triumfo arka, Luvras ir Dievo Motinos katedra. Įsakymą vykdyti paskirta vermachto generolui Dietrichui von Choltitzui. Tačiau šis lemiamu momentu jį atšaukė ir pasidavė priešininkui. Klausimas, kodėl jis išdrįso pasipriešinti diktatoriui, ir domino filmo režisierių.
„Diplomatijos“ veiksmas apima keliolika valandų, kai „Meurice“ viešbutyje vyko derybos tarp generolo ir Pasipriešinimo judėjimo pasiuntinio Raoulio Nordlingo. Pastarasis pasitelkia įvairiausius argumentus, kodėl reikia išsaugoti miestą. Pagrindinius personažus filme sukūrė patyrę aktoriai André Dussolier (bene geriausiai žinomas iš Alaino Resnais filmų) ir Nielsas Arestrupas, todėl kiekvienas žodis čia turi prasmę, o gestai įgyja daugybę atspalvių.
Pernai Kanų konkurse pristatytas garsaus kanadiečių režisieriaus Atomo Egoyano filmas „Belaisvė“ Lietuvoje taip ir nesulaukė premjeros. Net keista, kad TV3 (gegužės 31 d. 22.05) jį rodys tokiu geru laiku, nes „Belaisvė“ – sudėtingas ir dviprasmiškas filmas, ypač turint omenyje, kad Egoyaną visada domina po tariamai normalaus gyvenimo paviršiumi slypintis siaubas. Jo filmuose iškyla medijų valdomas pasaulis, kuriame pornografija – visuotinai prieinama, o iškrypimą nuo normalumo skiria beveik nematoma riba.
Filmas prasideda idiliškais žiemos ir Kalėdų vaizdais, kai tėvas ir duktė sustoja prie restorano. Tėvas išlipa nupirkti skanėstų, bet grįžęs Kasandros neberanda. Netrukus jis taps vienu iš įtariamųjų, o mergaitės paieškos tęsis net aštuonerius metus. Režisierius privers žiūrovus įtarti visus ir kiekvieną, net tuos, kurie seka kaltininką, laikyti kaltais, nes visi filmo personažai yra arti vienas kito.
Egoyano filmams būdingas rafinuotas psichologizmas, „Belaisvė“ gimė iš jį sukrėtusios vaiko pagrobimo istorijos. Šiame, kaip ir daugumoje Egoyano filmų, visur prikaišyta stebinčių kamerų – pagrobėjas jų pastato net aukos motinos namuose, kad galėtų mėgautis jos skausmu ir ilgesiu. Tad galima net įtarti, kad režisieriui įdomesnės yra medijos. Nors visi filmo veikėjai – pagrobtosios tėvai, policininkė ir grobikas – kenčia dėl vaikystėje nepatirtų jausmų.
Lietuvių vaidybiniuose filmuose intensyvių jausmų reikėtų ieškoti su žiburiu. Tačiau tiesioginės geriausių metų filmų ir kūrėjų apdovanojimų „Sidabrinių gervių“ ceremonijos transliacija (LRT, gegužės 30 d., 18.30), regis, žada daug aistrų.
