Elmo Nüganeno filmo „1944“ (Estija, Suomija, 2015) veiksmas prasideda liepą, kai „Waffen SS“ estų divizijos kariai kovoja su Raudonąja armija jau savo žemėje, tarp Narvos ir Peipaus ežero. Apkasuose įsitvirtinę estai sulaukia ne tik priešų atakų, bet ir svečių, kurie iškilmingai teikia kariams Adolfo Hitlerio nuotraukas ir sveikina juos su nacių sprendimu priskirti estus arijams. Į tai kariai reaguoja ironiškai ar net su patyčiomis, nes aišku, kad kautis Trečiojo reicho pusėje juos paskatino asmeninė patirtis ir gimtinės likimas. Nüganenas ir scenarijaus autorius – atsargos pulkininkas Leo Kunnas – tai pabrėžia nuo pat pirmųjų filmo kadrų. Dar tik nušvitus ekranui šviesiaplaukis Karlas prisimena rytą, kai pasislėpęs stebėjo, kaip išvežami į Sibirą jo tėvai, kurių jis nesuspėjo perspėti. Kaltės jausmas, kurį Karlas išlieja laiške seseriai, ir sužadino jo norą kautis nacių gretose.
Kitas pagrindinis filmo herojus Juris apie tai, kaip atsidūrė Raudonojoje armijoje, pasakos filmo pabaigoje, bet tai pačiai Karlo seseriai. Kai sovietai 1940 metais okupavo Estiją, jis jau tarnavo estų armijoje. Ši nepasipriešino okupantams ir netrukus buvo inkorporuota į Raudonąją armiją. Todėl kilus karui tarp sovietų ir nacių Juris atsidūrė Rusijoje, kur buvo suformuotas 8-asis estų šaulių korpusas.
Abu – ir Karlas, ir Juris filme ne kartą aiškins pašnekovams, bet pirmiausia, žinoma, filmo žiūrovams, kad „šitas karas nėra mūsų karas“. Tai – pagrindinis ir, ko gero, vienintelis teiginys, todėl personažų likimai, poelgiai, apskritai, viskas filme skirta tik tam įrodyti. Psichologinės analizės, asmeninio pasirinkimo klausimų, sudėtingos kino kalbos, originalaus požiūrio į šalies istoriją laukti neverta. „1944“ yra iliustracija, filmas-plakatas, bandantis ir tautiečiams, ir svetimiems prieinamai paaiškinti, kodėl estai tapo Hitlerio sąjungininkais. Manau, kad filmas labiau skirtas vidiniam Baltijos šalių vartojimui, nes abejoju, ar kitų šalių žiūrovai galės pajusti bent menką užuojautą SS uniforma vilkinčiam inteligentiškam blondinui, lygiai kaip ir valstietiškos išvaizdos raudonarmiečiui, kad ir kokiomis šviesiomis spalvomis juos abu tapytų filmo kūrėjai bei aktoriai.
Filmo kūrėjai, regis, mėgsta simetriją, ji ir tapo „1944“ dramaturgijos pagrindu. Kai ekrane keliskart rodomi atakos brėžiniai, supranti, kad atsargos pulkininkas Kummas panašiai nubraižė ir filmo schemą: savanoris Karlas žūsta nuo Jurio rankos, šis nuo, matyt, „Smerš“ karininko, nors, regis, šie mūšiuose ir nedalyvaudavo. Karlo laišką seseriai perduoda Juris, jis įsimyli merginą. Jo laišką jai perduos Jurio draugas. Karlas per raudonųjų bombonešių ataką išgelbsti nuo mirties mažą mergaitę. Filmo pabaigoje ją pamatysime Karlo sesers rankose. Juris miršta, nes atsisako šaudyti į vermachto uniformą vilkinčius estų paauglius.
Toks įspūdis, kad filmo kūrėjai sprendžia, kaip vienoje ar kitoje situacijoje pasielgtų pagrindiniai herojai. Karlas, žinoma, yra pranašesnis, nes priima svarbius sprendimus: jis ne tik išgelbsti mergaitę, bet ir atiduoda pabėgėliams sunkvežimį ir įsako grupelei savo karių, nepanorusių trauktis su vokiečiais, kautis prieš sovietų tankus. Be to, jį kankina kaltės jausmas, bet, žinoma, tik ne dėl „Waffen SS“. Juris taip pat doras ir kilnus – jis prastai jaučiasi verbuojamas „Smerš“ (o gal NKVD?) karininko, gėdijasi suprantęs, kad Karlo tėvus įskundė jo tėvas, neišduoda mobilizuotų į Raudonąją armiją estų, akivaizdžiai anksčiau tarnavusių „Waffen SS“. Tačiau abi pusės nevengia stiprių gėrimų, nors filmo vertėjas (-a), regis, nesuprato, kas yra jo išverstas „Stalino granionas“.
Vienintelis blogis filme yra sovietų santvarka, Kremlius, Raudonoji armija, įtarusis „Smerš“ karininkas. Regis, jei jų nebūtų, blogis ir asmeninio pasirinkimo drama estams neegzistuotų. Tiesa, „1944“ yra ir keli gana dviprasmiški personažai. Tai Abramas iš Pernu, kuris vis prisimena Estijoje likusią ir žuvusią šeimą. Būtent jis sušaudo nelaisvėn pasidavusius vokiečius pakeltomis rankomis. Ir estų valstiečių šeima, vienodai svetingai maitinanti ir vienus, ir kitus, taip pat nenutuokianti, kad jų irgi laukia Sibiras.
Akivaizdžią schemą, teatrališkas scenas apkasuose ir perdėtai literatūriškus dialogus „1944“ turi atskiesti tvarkingai nufilmuoti ir sumontuoti mūšių epizodai. Pradžioje, kai estai įsitvirtinę prie Tanenbergo linijos, mūšiai su rusais dažnai filmuojami iš viršaus, tačiau vaizdas gana skurdus ir nesukuria „Dievo akies“ pojūčio. Kita vertus, kokia prasmė šių dienų kine rodyti tokius senamadiškus mūšių epizodus? Dramatiškesni mūšių epizodai Saremos saloje, kur kareiviai juda kartu su tankais siauru miško keliu, nes aplink viskas užminuota.
Aktoriai taip pat vaidina tvarkingai, jie parinkti taip, kad būtų įvairesnių figūrų, nes antraip bus sunku atskirti, kad yra kas, ir gaila, kad filmo pradžioje pasirodę komiški dvyniai žūsta taip anksti. Banali holivudinė muzika vis sufleruoja žiūrovams, kaip reaguoti į vieną ar kitą sceną.
„1944“ pasirodo ekranuose, kai kasdienybėje vis labiau tirštėja militaristinė atmosfera. Estijoje šis iki šiol brangiausias filmas (kainavo 1,7 milijono eurų) sulaukė net 19 tūkstančių žiūrovų per pirmą rodymo savaitgalį. Filmui palankių žiūrovų, manau, nestigs ir Lietuvoje. Juolab kad per „1944“ pristatymą „Forum Cinemas“ salėje stebino vilkinčių karines uniformas žiūrovų gausa, o premjerą vedęs televizininkas Virginijus Savukynas filmo ištarmės tikroviškumą grindė savo vaikystės „tikro lietuviško kaimo“ prisiminimais ir aiškino, kad 1940-aisiais Lietuva tapo hibridinio karo auka. Melodramatiškai nostalgiškos jo balso moduliacijos, beje, visai atitiko filmą.
