„Kokiame pasaulyje tu gyveni?“, – klausia asistentė Valentina garsios aktorės Marijos Enders, Olivier Assayaso filmo „Zils Marijos debesys“ („Clouds of Sils Maria“, Prancūzija, Vokietija, Šveicarija, JAV, 2014) herojės. Režisierius taip sufleruoja, kad Marija atsidūrė tarp dviejų pasaulių – nueinančio, kuriame vis dar gali įžvelgti senosios Europos idėjas ir vertybes, ir naujojo – globalaus, kuriame toks svarbus Marijos nekenčiamas internetas, kur skandalai padeda aktorės karjerai, o filmai turi būti suprantami paaugliams. Assayasas, kuris prieš kelerius metus filme „Po gegužės sukilimo“ pabandė suformuluoti savo kartos, tikėjusios, kad po 1968-ųjų pasaulis taps daug geresnis, požiūrį į dabartį, regis, dramatiškai išgyvena Europos kultūros degradavimo ir pasidavimo masinei kultūrai laiką. Tuo nerimu jis apdovanojo ir Mariją.
Tačiau Marija visai nesijaučia „kitos epochos“ aktore, kuria taip žavisi kitas režisierius – filmo personažas. Ji neatsisako ir pozuoti spalvotiems žurnalams, vilkėdama „Chanel“ sukneles, ir vaidinti teatro scenoje. Marijos gyvenimo ritmas intensyvus: filmavimai skirtinguose žemynuose, repeticijos teatro scenoje, tobulai suplanuotas laikas, kuriam paklūsta prie fizinių ir profesinių išbandymų pripratęs kūnas. Žiūrint filmą ne kartą atrodys, kad Juliette Binoche tiesiog vaidina save – ambicingą, intelektualią, nebijančią veido raukšlių stambiu planu, stiprią, bet kartu ir lengvai pažeidžiamą aktorę. Iš dalies tai bus tiesa, nes aktorystė – viena pagrindinių filmo temų.
Bet visą filmą Marija liks „tarp“, nors ir nuolat judės pirmyn. Pirmosios filmo scenos įrėmina išeities situaciją: važiuodama traukiniu į Ženevą atsiimti premijos Marija tvarko skyrybų su vyru klausimus, palieka jam butą Paryžiuje, kelyje sužino, kad dramaturgas, kurio pjesėje „Malojos gyvatė“ ji išgarsėjo prieš dvidešimt metų ir kuris turėjo teikti premiją, mirė. Netrukus režisierius panardins abi filmo herojes į didingos gamtos vaizdus, tapsiančius moterų būsenų veidrodžiu. Dramaturgo našlė pasiūlo Marijai pagyventi jų viloje Alpių kalnuose. Aktorė vėl vaidins toje pačioje pjesėje, tik jau nebe jauną plėšrūnę, kuri pakerėjo viršininkę, o kaip tik ją, vyresnę moterį, kuri nusižudė. Repeticijos, kuriose jai talkina Valentina, sugrąžins buvimo tarp praeities ir dabarties pojūtį.
Iš pradžių Marija to nesupranta. Bendravimas su Valentina – vieninteliu žmogumi, su kuriuo ji, matyt, gali būti atvira, pamažu ima keistis. Marijos ir Valentinos (ją neįtikėtinai meistriškai suvaidino Kristen Stewart) santykiai pradeda priminti repetuojamos pjesės herojų. Marija, žinanti, kad šioje profesijoje niekam nevalia atsiskleisti iki galo, staiga pasijunta pernelyg suartėjusi su Valentina, todėl jų bendradarbiavimas baigsis. Bet tai dar vienas žingsnis prie tos Marijos, kuri sugeba susitaikyti su prabėgusia jaunyste, o gal ir pagaliau leisti sau būti savimi.
Marijos ir Valentinos scenose Assaysas vis dėlto pernelyg priartėja prie Ingmaro Bergmano „Personos“ ar „Po repeticijos“, nors būtent su Valentina susijusi dar viena svarbi filmo tema – Marijos nesugebėjimas priimti masinės kultūros, kuri jai paprasčiausiai atrodo kvaila. Valentina bando paaiškinti tos kultūros prasmę – taip filme atsiranda daug juokingų replikų apie kiną ir net autoironijos. Ko verta kad ir Valentinos pastaba po filmo apie kažkokias kosmoso būtybes, kuriame suvaidino kylanti Holivudo žvaigždutė – būsima Marijos partnerė Džo-En (Chloe Grace Moretz): „Ji giliai atskleidė savo personažo tamsiąją pusę“.
„Zils Marijos debesys“ man priminė Thomo Manno „Užburtą kalną“ – ne tik dėl Alpių atmosferos, kupinos paslapties ir suvokimo, kad egzistuoja kažkas, ko žmogus nesugeba aprėpti. Assaysas siūlo gretinti (pavyzdžiui, maudynių ežere ar debesų gyvatės scenose) tai, kas fiziška, ir tai, kas intelektualu. Kultūrą ir natūrą, idėjas ir patirtis. Suvokti pasirinkimo prasmę. Marija Enders – senosios kultūros paveldėtoja. Bet kartu ir įrodymas, kad menas ir gyvenimas vis dar neatskiriami, nors jaunieji filmo personažai, regis, jau sugeba atskirti viena ir kita. Neatsitiktinai Marija ir Džo-En pirmąkart susitinka garsiame viešbutyje, su kuriuo susiję Hesse’s, Prousto, Jungo, Nietzsche’s vardai.
Regis, Assayasas į filmą norėjo sudėti kuo daugiau visko – apmąstymų, metaforų, „Chanel“ aromato ir Binoche spindesio, Stewart jaunatviško įžūlumo ar grėsmingos masinės kultūros ženklų, todėl kartais nespėji „pagauti“ visų užuominų, susijusių su kino istorija ir su filme vaidinančių aktorių biografijomis. Ta gausa, žinoma, prideda filmui sunkiasvoriškumo, literatūriškumo, tik kažkodėl 1924 metais užfiksuoti nespalvoti kalnų viršukalnėmis nusidriekusios debesų gyvatės vaizdai, kuriuos Assayasas įterpia į filmą, skatina ilgėtis metafiziškų šešėlių pasaulio, kuris atrodo ne tik melancholiškesnis, bet ir tikresnis.
