Gegužės 3 d. Tbilisyje mirė gruzinų kino režisierius, aktorius, scenaristas Rezo Čcheidzė. Jam buvo 88-eri. 1943–1946 m. Čcheidzė mokėsi Rustavelio teatro institute Tbilisyje, 1953 m. baigė Maskvos kinematografijos institutą. Tais pačiais metais jis pradėjo dirbti kino studijoje „Gruzija-film“ ir debiutavo dokumentiniu filmu „Borisas Paičadzė“. Vėliau Čcheidzė kelis dešimtmečius vadovavo kino studijai. Jis sukūrė daug populiarių filmų, tarp jų „Mūsų kiemą“ (1956), „Sodinukus“ (1972), pats garsiausias jo filmas – ne vieną apdovanojimą pelnęs „Kareivio tėvas“ (1964).
Du lenkų filmai apie dailininkus
89-erių lenkų kino klasikas Andrzejus Wajda rengiasi grįžti į Lodzę, kur 1949–1953 m. mokėsi kino mokykloje ir sukūrė ne vieną filmą, tarp jų ir „Pažadėtąją žemę“. Rudenį Lodzėje Wajda žada pradėti filmą apie dailininką Władysławą Strzemińskį (1893–1952). Šio garsaus tapytojo, meno teoretiko, tarpukario avangardo lyderio asmenybė buvo ir sudėtinga, ir tragiška. Pasak režisieriaus, Strzemińskis – vienas labiausiai socrealizmo metais nuskriaustų menininkų. Pokario metais dailininkas dėstė Lodzės kino mokykloje. Wajda jo jau nebesutiko, bet turėjo galimybę stebėti, kaip menininko buvo atsikratoma. Strzemińskis – vienas didžiausių, bet menkai užsienyje žinomų lenkų XX a. kūrėjų. 3-iajame dešimtmetyje jis buvo vienas avangardo grupių „Blok“ ir „Praesens“ steigėjų. Kartu su žmona – garsia avangardine skulptore ir teoretike Katarzyna Kobro ir tapytoju Henryku Stażewsku jie įkūrė grupę „a.r“ („revoliuciniai menininkai“ arba „tikrasis avangardas“), prie kurios prisijungė poetai Julianas Przybośis ir Janas Brzękowskis. Grupės būstinė buvo Lodzėje, ji propagavo būtinybę bendradarbiauti įvairių sričių menininkams (tapyba, skulptūra, architektūra, poezija ir pan.) ir kovoti už naują, aktualų meną, kuris veiktų visuomenę.
Šios grupės nuopelnas – Tarptautinės šiuolaikinio meno kolekcijos atsiradimas proletarinėje Lodzėje. Kolekcija, kurioje atsidūrė Hanso Arpo, Theo van Doesburgo, Fernand’o Léger, Maxo Ernsto, Enrico Prampolini, Kurto Schwitterso darbai, vėliau tapo Lodzės meno muziejaus pagrindu.
Strzemińskis buvo neįgalus – 1915 m. jis prarado koją, ranką ir dešinės akies regėjimą po to, kai caro armijos kareivis paslydo ir granata sužeidė savo draugus. Katarzyna Kobro buvo jo pagalbininkė ir gyvenime, ir darbe, nors pora nesutarė, pykosi, Strzemińskis net mušė žmoną. Po karo, kurį pora išgyveno labai skurdžiai – Kobro net kūreno krosnį savo skulptūromis, Strzemińskis bandė iš jos atimti dukterį bei sutrukdė Kobro įsidarbinti Lodzės aukštojoje meno mokykloje, kurioje pats dėstė. Beje, kai kurie lenkų menotyrininkai įsitikinę, kad Kobro buvo talentingesnė ir jos įtaka vyro kūrybai ir visam lenkų menui vis dar menkai ištyrinėta.
Po 1950 m., kai priverstinai lenkų mene įsigalėjo socialistinio realizmo metodas, socrealizmo nepriėmęs Strzemińskis buvo išmestas iš darbo. Strzemińskį filme vaidins Bogusławas Linda, jau bendradarbiavęs su Wajda – vaidinės jo filmuose „Žmogus iš geležies“, „Dantonas“, „Ponas Tadas“. Įdomu, ar filme bus užsiminta apie Strzemińskio ir Kobro gyvenimą Vilniuje. Čia menininkų pora atsikėlė 1921 metais. Strzemińskis dėstė piešimą ir 1923 m. kartu su Vytautu Kairiūkščiu surengė Naujojo meno parodą, pasak menotyrininkų, inicijavusią lenkų konstruktyvizmą.
Režisierius Janas P. Matuszyńskis, kuris išgarsėjo dokumentiniu filmu „Deep Love“, netrukus pradės vaidybinį filmą „Paskutinė šeima“ („Ostatnia Rodzina“) apie garsų ir populiarų tapytoją Zdzisławą Beksińskį (1929–2005) ir jo sūnų – muzikos žurnalistą ir vertėją Tomaszą (1958–1999). Beksińskių istoriją (dailininkas buvo žiauriai nužudytas, jo sūnus iš gyvenimo pats pasitraukė anksčiau) 2014 m. pasirodžiusioje knygoje „Beksińskiai. Dvigubas portretas“ aprašė Magdalena Grzebałkowska.
Filmo veiksmas apims 28 gyvenimo metus, kai Beksińskių šeima persikėlė iš Sanoko į Varšuvą 1977-aisiais. Tapytoją vaidins Andrzejus Sewerynas, jo sūnų – Dawidas Ogrodnikas, žmoną Zofią – Aleksandra Konieczna, galerininką – Andrzejus Chyra. Filmo premjera numatoma 2016 metais.
Christophas Waltzas rengiasi pats kurti filmą
Dukart „Oskarą“ pelnęs austrų aktorius Christophas Waltzas po 40 metų karjeros kine nusprendė pats režisuoti filmą. Tai bus „Blogiausios vedybos Džordžtaune“ („The Worst Marriage In Georgetown“). Waltzas rengiasi pats vaidinti pagrindinį vaidmenį.
Filmo pagrindas – pagal „The New York Times“ išspausdintą Franklino Foero straipsnį sukurta Davido Auburno drama. Jos herojus – Albrehtas Muthas, pakilęs socialiniais laiptais po to, kai vedė turtingą našlę Violą Drath: jaunikiui buvo 26-eri, nuotakai – 71 metai. Muthas visiems melavo apie savo praeitį, kuri išaiškėjo po to, kai poros namuose 2011 m. buvo rastas nužudytos milijonierės kūnas. 2014 m. Muthas buvo pripažintas kaltu ir nuteistas 50 metų kalėti. Filmavimas prasidės spalį.
Juliette Binoche vaidins Nobelio literatūros premijos laureatę
Juliette Binoche vaidins biografiniame filme „Perlė“, pasakojančiame apie Nobelio literatūros premijos laureatę amerikiečių rašytoją Pearl S. Buck. Tai bus bendros JAV ir Kinijos gamybos filmas, kurį greičiausiai režisuos Roxanne Messina Captor. Filmavimas prasidės 2016-aisiais.
Pearl S.Buck (1892–1973) gimė misionierių šeimoje. Kai mergaitei buvo trys mėnesiai, tėvai išvyko į Kiniją. Ten būsimoji rašytoja praleido pirmuosius 18 gyvenimo metų. Nuo ketverių ji laisvai kalbėjo kiniškai. Po studijų JAV, 1914-aisiais ji grįžo į Kiniją ir gyveno ten iki 1935 m. Pearl S. Buck rašytojos karjerą pradėjo 1930 metais. Ji išleido per 70 knygų – romanų, poezijos rinkinių, dramų bei vertimų iš kinų kalbos. Ji rašė ne tik apie Kiniją, bet ir apie Japoniją, Korėją, JAV. Savo knygose rašytoja visada smerkė japonų įvykdytą Kinijos okupaciją. 1931 m. pasirodęs romanas „Geroji žemė“ („The Good Earth“) pelnė Pulitzerio premiją, 1938 m. jai buvo paskirta Nobelio premija.
Rašytoja daug nuveikė gindama žmogaus teises. 1949 m. ji įsteigė pirmą tarptautinį įvaikinimo centrą „Welcom House“, kurio tikslas – rasti šeimas JAV vaikams iš Azijos. Pati Buck turėjo aštuonis vaikus, septyni iš jų buvo įvaikinti.
Ne viena Buck knyga buvo perkelta į ekraną. „Gerosios žemės“ ekranizacija 1938 m. sulaukė dviejų „Oskarų“ – Luise Rainer už geriausią vaidmenį ir Sidney’ui Franklinui už režisūrą, nors žinoma, kad pastarajam talkino ir Victoras Flemingas, ir Samas Woodas. Katharine Hepburn suvaidino pagal Buck knygą sukurtame „Drakono sūnuje“ (1944), Willemas Dafoe – „Moterų paviljone“ (2001).
Pavelas Čiuchrajus kuria meilės istoriją Lietuvoje
Po ilgesnės pertraukos į režisūrą sugrįžo Pavelas Čiuchrajus („Vairuotojas Verai“). Pagal nuosavą scenarijų jis kuria filmą, kurio veiksmas vyksta karo metais Lietuvoje. Tai pasakojimas apie žydų jaunuolio ir lietuvės meilę. Filmas kol kas vadinasi „Svetimas“ („Čiužoi“), pagrindiniai vaidmenys atiteko Julijai Peresild („Mūšis dėl Sevastopolio“), Rinaliui Muchametovui ir Sergejui Garmašui.
