Gerai suprantu Beno Whatley’io filmo „Turistai“ (LRT Kultūra, balandžio 2 d. 21 val.) personažus – nevykėlius Tiną ir Krisą: mane taip pat erzina triukšmingi sektantai, ant autobuso grindų besivoliojantys popieriai, atsitiktinių pažįstamų pasipūtimas. Tina ir Krisas išsirengė į sentimentalią kelionę po rudeninę Angliją, tačiau džiaugtis gyvenimu ir vienas kitu kiekviename žingsnyje jiems trukdo siaubingi, nemandagūs, pasipūtę chamai (visai kaip „Kino pavasario“ žiniasklaidos eilėse įsikūrę spragėsių ir mobiliųjų telefonų gerbėjai). Todėl filmo veikėjai jaučia pareigą išvalyti pasaulį nuo žmogiškosios bjaurasties.
Sanitarinis Tinos ir Kriso reidas po Anglijos Šiaurę visai galėtų vykti ir pas mus, juolab kad ne tik absurdiškų provincijos muziejų, bet ir tragikomiško liaudies žmonių demonizmo pas mus – nors karučiu vežk. Jo pasitaiko ir Seime. Todėl verta įsiklausyti į Tinos argumentus, kai ji gina mylimą vyriškį – serijinį žudiką: „Mažindamas žmonių skaičių, tu rūpiniesi ekologiją.“
Nors Didįjį ketvirtadienį toks filmas atrodys šiek tiek šventvagiškas, švenčių laukimas juk sukuria nervingą atmosferą. Ją ir stengiasi prasklaidyti ne tik meilės žmonėms pritvinkusi Edita Mildažytė, bet ir Lietuvą mylinčios televizijos. Krikščioniška meilė joms tokia svarbi, kad viena net nuolat klausia: „Ar tu myli Lietuvą?“
Prisimenu, kokį milžinišką įspūdį paliko prieš daug metų pamatyta Samo Peckinpah parabolė apie prievartą „Šiaudiniai šunys“ (1971). Todėl nenustebau sužinojęs, kad Rodas Lurie 2011 m. sukūrė filmo perdirbinį, kurį balandžio 1 d. 21 val. parodys TV1, keista, kaip nepasikėsino niekas anksčiau. „Šiaudinių šunų“ herojai – Deividas (James Marsden) ir jo žmona Emi (Kate Bosworth) pabėgo iš Kalifornijos didmiesčio į „mažąją tėvynę“ Misisipę, kur, sprendžiant iš visko, gyvena rasistai, prievartautojai ir religiniai fanatikai. Todėl idilė netrunka pavirsti pragaru: niekšai prievartauja moterį ir porai tenka gintis: ji supranta, kad vienintelis būdas išsigelbėti – tapti žiauresniems už vietinius monstrus.
Lurie gana tiksliai atkūrė Peckinpah filmą, skiriasi tik detalės, bet, žinia, jose ir slepiasi velnias. Peckinpah filme matematiku ir astronomu buvęs Deividas Lurie filme pavirto scenaristu ir dar rašančiu scenarijų apie Stalingradą. Smulkmena, bet iškalbinga. Naujus „Šiaudinius šunis“ sugadino panašios smulkmenos ir, žinoma, jokio dviprasmiškumo nepripažįstantis režisierius. Tačiau Peckinpah rėmėsi būtent dviprasmiškumu, nes kaip kitaip prabilti apie žmogaus prigimtį?
Peckinpah filmas pasirodė Šaltojo karo laikais, todėl sovietų kino kritikai galėjo rašyti, kad „Šiaudiniai šunys“ atskleidžia JAV visuomenėje įsigalėjusią prievartą, o patys nuoširdžiai žavėtis filmu. Į Šaltojo karo laikus nukels ir anglų režisieriaus Pete Traviso televizijos filmas „Palikimas“ (LRT, 2 d. 21.30). Pagrindinis jo herojus Čarlzas (Charlie Cox) neseniai sugrįžo į Londoną iš armijos ir dirba žvalgyboje. Jis gauna užduotį užverbuoti sovietų ambasados darbuotoją Viktorą Kozlovą (Andrew Scott). Tačiau rinkdamas intriguojančius faktus Čarlzas sužino slaptą informaciją apie savo tėvą ir jo misijai iškyla grėsmė.
Kitaip apie neseną istoriją prabylama Felixo Herngreno filme „Šimtametis, kuris išlipo pro langą ir dingo“ (LRT kultūra, 1 d. 21.30). Ir filmas, ir Jonaso Jonassono knyga, pagal kurią filmas sukurtas, Lietuvoje sulaukė didžiulio populiarumo, nes pas mus geras tonas žavėtis skandinavų kultūra. Tačiau iš pagrindinio filmo herojaus, kurį suvaidino Robertas Gustafssonas, tikrai galima pasimokyti ryžto sulaukus šimto metų viską pradėti iš naujo, net jei gyvenimas – tik atsitiktinumų ir neišnaudotų galimybių suma.
Kur slypi tikros žmogaus galimybės, svarsto Christopheris Nolanas filme „Pradžia“ (LNK, šįvakar, 27 d. 22.40). Pasakodamas apie talentingą vagį Kobą (Leonardo DiCaprio), kuris sugeba prasibrauti į miegančiojo pasąmonę ir pavogti paslaptis, režisierius kuria tikrą postmodernistinį labirintą. Tačiau šįkart Kobui teks sudėtingesnė užduotis – ne pavogti, o įdiegti idėją.
Jei šį penktadienio vakarą galite skirti dvi su puse valandos svetimiems sapnams, kurie nors ir gražūs, bet ne tokie siurrealistiški kaip nuosavi, vadinasi, esate laimingas žmogus: kaip ir Nolanas tikite, kad mus supantis pasaulis yra netikras, todėl ir riba tarp tikrovės bei sapno neegzistuoja.
