Vakar prasidėjo „Kino pavasaris“, vadinasi, televizoriui neliks laiko. Tikiuosi, kad ne tik Vilniuje, bet ir visur, kur galima pasižiūrėti gerų filmų nostalgiją žadinančiame dideliame ekrane. Bent jau aš esu nuo jo priklausomas lyg alkoholikas nuo stiprių gėrimų. Ypač nuo televizoriaus norisi pabėgti po ilgai trukusios rinkimų agitacijos bei pergalingų praėjusio sekmadienio reportažų per beveik visus lietuviškus kanalus. Žinoma, rinkimai nieko nepakeis, tai akivaizdu, kai pasižiūri į kauniečių pasirinkimą. Šiems ir toliau imponuoja chamai – nesvarbu, ar tas chamas ubagas, ar turtuolis. Bijau, kad likusiems tautiečiams taip pat patinka chamai (Gargždų gyventojams tai jau tikrai), tik jie žino, kad geriau apsimesti liberalais (vaizdelis gražesnis), todėl renkasi tiesiog demagogus, žadančius, kad viskas bus gerai (ypač jei esi savanaudis ir tuo didžiuojiesi). Beje, savaip tai puikus šūkis: būk egoistas ir viskas bus gerai. Naujasis Vilniaus meras visą sekmadienio (ir ne tik) vakarą kaip užsuktas kartojo, kad vilniečiai nori patys spręsti savo problemas. Išgirdęs šį teiginį bene dešimtą kartą, prisiminiau kitą politiką, kuris kartojo, kad kiekviena virėja gali valdyti valstybę. Ko jau ko, bet virėjų mūsų televizijose kasdien pasirodo tikrai daug, beje, kaip ir politikų.
Vis dėlto abejoju, ar politikams verta rekomenduoti svarbiausią ateinančios savaitės filmą – Joshua Oppenheimerio „Žudymo aktą“ (LRT kultūra, 25 d. 23 val.), nes dauguma jo veikėjų taip pat įsitikinę, kad valdžia turi būti paprastų žmonių rankose. Ją gavę Indonezijos vagišiai ir šiaip įtartini piliečiai netruko pademonstruoti savo galią. „Žudymo aktas“ – sukrečiantis filmas apie tikrą genocidą (tikrai ne apie tą, kurį mini įkyrus LRT laidos „Mūsų laisvės metai“ anonsas). Jis apie masines žudynes, kurios XX a. 7-ajame dešimtmetyje vyko Indonezijoje, generolui Sucharto įvykdžius karinį perversmą ir atėjus į valdžią.
Oppenheimeris pribloškia žiūrovus ne žudynių vaizdais (nors aukų būta keli milijonai), greičiau atvirkščiai – jis leidžia pažvelgti į žudiko vidų, pamatyti jo materializuotus sapnus, košmarus ir svajones, įsitikinti jo prisiminimų realumu. Ir tai sukrečia labiau už lavonų kalnus. Filmo veikėjas – 72-ejų Anvaras Kongo, kuris prieš pusšimtį metų žudė, degino, prievartavo visus kitaminčius, bet pirmiausia komunistus ir inteligentus. Dabar jis – gerbiamas ir iki šiol įtakingas savo šalyje žmogus – prieš kamerą rodo, kaip smaugė žmones, bando paaiškinti režisieriui ir sau, kodėl tai vyko, ką jautė tada ir ką prisimena dabar. Kadaise smulkus gangsteris ir didelis sinefilas, kartu su kitais panašiais sadistais atėjęs į pagalbą armijai ir pasivadinęs „laisvu žmogumi“, žudydamas Kongo jautėsi tarsi amerikietiškų filmų herojus. Oppenheimeris leidžia jam tapti realiu filmo personažu ir net sukuria jo sapnų dekoracijas.
Režisierius nuosekliai plėtoja visus filmo motyvus (valdžios, kino, kaltės, korupcijos etc), net ir tuos sunkiai žodžiais įvardijamus, todėl „Žudymo aktas“ – ir žiauri pasaka, ir spalvinga komedija, bet pirmiausia – dokumentas, sukeliantis tikrą katarsį. Nors Indonezija dabar vadinama demokratiška šalimi, joje klesti žudikų kultas, Sucharto idėjos gyvos, o žudikai tiesioginėje televizijos laidoje didžiuodamiesi ir su šypsena veide pasakoja, kaip tyčiojosi iš žmonių. Jie jaučiasi nugalėtojai, todėl nieko ir nesigėdija. Todėl jie tokie atviri su Oppenheimeriu, kuris įsitikinęs, kad filmo „tikrovės rekonstrukcija šiems žmonėms tapo realesnė už tai, ką jie darė tada“.
Joshua Oppenheimeris atvyks į „Kino pavasarį“ ir parodys naują savo filmą, kurtą taip pat Indonezijoje, „Tylos žvilgsnis“. Tad kas dar gali priversti vakarą praleisti prie televizoriaus? Žinoma, klasika. 1942 metų Walto Disney’aus studijos „Bembis“ (TV3, šįvakar, 20 d. 19.30) – pagal austrų rašytojo Felikso Salteno knygą sukurtas animacinis filmas pasakoja stirniuko Bembio nuotykius be Disney’aus filmams būdingo sentimenatalumo ir melodramatizmo. Blogiausi Bembio pasaulyje, žinoma, yra žmonės.
TV1 šiandien (20 d. 22.50) parodys prieš kelerius metus dosniai „Oskarams“ nominuotą Davido O. Russello „Optimisto dienoraštį“ – pasakojimą apie du sociopatus ir neurotikus. Iš psichiatrinės grįžusiam mokytojui Petui (Bradley Cooper) uždrausta artintis prie buvusios žmonos, bet vyras nusiteikęs pozityviai ir rengiasi pradėti gyvenimą iš naujo, net sutinka lankytis pas psichologą. Neseniai našle tapusi Tifanė (Jennifer Lawrence) permiegojo su savo kolegomis bei kolegėmis ir nuolat laužo visas taisykles. Russellas rodo, kaip šie žmonės susitinka ir bando kartu nugalėti problemas. Skamba banaliai, kaip iš moterų žurnalo? Tačiau „Optimisto dienoraštis“ ne tiems, kurie iš kino laukia originalių sprendimų. Jis tiems, kurie tiki, kad viskas gali būti gerai. Amerikiečiai tokio tikėjimo moka įkvėpti ne žodžiais, bet vaizdais.
Tačiau vienas originaliausių amerikiečių komikų Robinas Williamsas tą tikėjimą prarado. Besiilgintiems pernai išėjusio aktoriaus TV3 šįvakar (20 d. 22.50) parodys vieną paskutiniųjų jo filmų – Philo Aldeno Robinsono „Pikčiausią žmogų Brukline“ (2014). Tai taip pat pernai mirusio Izraelio režisieriaus Assi Dayano filmo „92 pono Baumo minutės“ (1997) perdirbinys. Siužetas gana girdėtas: gydytoja praneša itin nemaloniam ligoniui, kad jam liko gyventi pusantros valandos. Supratusi, kad suklydo, moteris ieško ligonio, o šis per likusį laiką nusprendė ištaisyti visas klaidas. Gaila, bet, manau, ir šįkart pasitvirtins taisyklė – visada geriau žiūrėti originalą. Žinoma, kine.
