Jeanas Baudrillard’as rašė, kad žemėlapis eina pirma teritorijos. Anot prancūzų filosofo, tai šiuolaikinį pasaulį apibendrinančios diagnozės – realybės nykimo – simptomas. Viena iš garsiųjų Baudrillard’o nustatytų simuliakrų stadijų atitinka šią situaciją – mums pakanka žemėlapių, iki smulkmenų nusakančių neegzistuojančias teritorijas, arba žemėlapių, atstojančių numanomas ar išnykusias vietas. Neseniai Lietuvos kino teatruose pasirodęs Davido Cronenbergo filmas „Kelias į žvaigždes“ („Maps to the Stars“, Kanada, 2014) ) aptinka galimą tragedijos židinį ir tiksliai sužymi Holivudo žemėlapio simbolius.
Holivudo žemėje gyveno Helena (Julliane Moore) – aktorė, siekianti išsivaduoti iš savo motinos šešėlio profesinėje srityje ir asmeniniame gyvenime (jei dar tarp jų yra koks nors skirtumas). Iš gyvenimą nuodijančių atsiminimų ją gelbėjo psichoterapeutas daktaras Stafordas Veisas, susituokęs su savo seserimi Kristina (Olivia Williams). Savo sūnų Bendžį (Evan Bird) jie paaukojo žydrajam ekranui, o į brolio gyvybę pasikėsinusią dukterį Agatą (Mia Wasikovska) ištrėmė į tolimų kraštų gydyklą, tikėdamiesi, kad šioji niekada nesugrįš. Agata grįžo ir siekė susigrąžinti brolio meilę bei nutraukti užnuodytą šeimos grandinę. Deja, ambicijos, kerštas ir atšiaurūs veikėjų charakteriai viską pavertė kruvinomis kovomis.
„Kelias į žvaigždes“ linksniuojamas kaip satyra apie Holivudą – apie aktorių, prodiuserių ir vadybininkų kančias pasiekti ir užsitikrinti savo vietą sapnų fabrike. Filmo scenarijaus autorius – romanų apie Holivudą specialistas Bruce’as Wagneris kartu su Cronenbergu filmo sumanymą brandino apie dešimt metų. Juodojo humoro filme tikrai nestinga, tačiau filmo siužetas primena Euripido ar Eischilo tragedijas. Tragiški likimai, Olimpo dievų primesti kaip prakeiksmas ar kerštas ydingiems žmonėms, „Kelyje į žvaigždes“ perkelti į šiuolaikinį kontekstą. Filmas rodo Holivudo sistemą kaip Olimpą, kur kelio ženklai šeimas ir atskirus asmenis atveda į kraujomaišą, žudymą ar savižudybę, kur veikėjus kankina praeities fantomai, primenantys siaubo filmuose šimtus kartų matytus mirusius vaikus ir moteris baltomis suknelėmis. Vaikai vartoja narkotikus, it papūgos mėgdžioja savo pirmtakus.
Vis daugiau kino režisierių, anksčiau pasižymėjusių drąsiais kino raiškos formų eksperimentais ar drąsa kalbėti sunkiomis temomis, renkasi vidurio kelią ir kuria lengvus filmus apie rimtas problemas. Cronenbergas jau kurį laiką siūlo panašias variacijas – kostiuminę dramą apie, matyt, savo įkvėpėjus Sigmundą Freudą ir Karlą Gustavą Jungą („Pavojingas metodas“) arba kapitalizmo kritiką, besivažinėjant limuzinu su Robertu Patissonu („Kosmopolis“). „Kelias į žvaigždes“ savo forma taip pat primena Holivudo produkciją, bet kartu yra nukreiptas prieš ją. Minimalistinė kino kalba antrina lakoniškai veikėjų kalbai. Sakiniai sausi, žongliruojama paruoštomis frazėmis. Taip žiūrovas išlaikomas per gana didelį atstumą nuo veikėjų. Olimpas lieka nematomas, bet dievaičiai ir deivės daugeliui žiūrovų jau atrodys kaip šviesmečius nutolusios žvaigždės, nežadinantys nei atjautos, nei simpatijų ar antipatijų.
Lietuvoje Holivudo Olimpo atitikmens dar nematyti, aišku, globaliame pasaulyje neturime dėl to sukti galvos – ten kažkur Los Andželo kalvose pūpsančios raidės Lietuvos visuomenei simbolizuoja dar labiau idealizuotą gyvenimo būdą. Dievai dar įtakingesni, kai jie visiškai nepasiekiami. Tačiau pakankamai ironiškai filmo pavadinimas sutampa su Lietuvoje 2005–2006 m. vykdytu didžiulio dėmesio susilaukusiu realybės šou. Jo prodiuseriai sugalvojo vietinį neegzistuojančios populiarumo planetos žemėlapį – televizijos ekraną. Virtuali tikrovės dimensija garantuoja kitokią gyvenimo kokybę – būti matomam ir svarbiam, tarsi tai ir būtų vienintelis žvaigždės buvimo atributas. Nepamokslaujant apie tuštybių mugę, galima tiesiog diagnozuoti, kad iš žvaigždžių vagiama tikrovė. Joms šiuolaikinis Olimpas ištiesia ant stalo žemėlapį, kuris atitinka taisyklių, padėsiančių išpopuliarėti, rinkinį, ir investuoja. Kaip kad turtingi vyrai dažnai investuoja į savo žmonas, kad šios atsidurtų žurnaluose. Olimpas mėgaujasi galia ir pasiektais laimėjimais. Antikinės tragedijos visai neprarado savo aktualumo, nes teisės į tikrovę vis dar priklauso Olimpui.
Vos kelios filmo scenos išties nufilmuotos Los Andžele, didžioji dalis buvo filmuojama Toronte, beveik tiesiogiai panaikinus žemėlapio ir teritorijos ryšį. Be to, dar ir puiki metafora, kad Holivudą galima susimuliuoti ir kito dangaus fone. Populiarumo dangus – tai ne tas dangus virš Berlyno, iš kurio angelai leidosi žemėn mokytis žmogiškai jausti, bet neegzistuojanti žvaigždžių planeta, į kurią veržiamasi tam, kad pagaliau nieko nebejaustum.
