Timas Burtonas – vienas originaliausių šių dienų režisierių. Jo filmuose dažnai susilieja pasaka, siaubas, animacija. Ypatingas Burtono vizualumo pojūtis prikėlė naujam kino gyvenimui komiksų didvyrį Betmeną ir daugybę kitų masinės kultūros ir vaizduotės personažų. Šią savaitę ekranuose pasirodo naujausias režisieriaus filmas „Didelės akys“ („Big Eyes“, JAV, 2014), kuriame pagrindinius vaidmenis sukūrė Amy Adams ir Christophas Waltzas. Pateikiame pokalbį su filmo scenarijaus autoriais Larry Karaszewskiu ir Scottu Alexanderu, kurie bendradarbiavo su Burtonu ir kuriant filmą „Edas Woodas“. Pokalbį, kuris buvo išspausdintas žurnale „Kino“ (2015, Nr. 1), pateikiame sutrumpintą.
Filmas „Didelės akys“ pasakoja Margaret Keane – menininkės, kurios paveikslai daug metų buvo pasirašinėjami jos vyro vardu, istoriją. Kaip apie tai sužinojote?
Larry Karaszewski: Dirbome prie projekto, skirto populiariajai kultūrai, kuri išplinta kitoje planetoje ir taip sukelia jos žlugimą. Ieškojome įkvėpimo, žinoma, populiariojoje kultūroje. Pasižiūrėjome šimtus serialų, perklausėme daugybę dainų, pamatėme šimtus paveikslėlių. Galiausiai išgirdome Keane’ų istoriją, ir ji mus sukrėtė. Atrodė visiškai neįtikėtina, o kartu kinematografiška. Negalėjome atsistebėti, kad jos niekas dar neparodė kine.
Scott Alexander: Be to, šios istorijos veikėjai Margaret ir Walteris Keane’ai savaip apvertė pasaulį aukštyn kojom. Ji savo tapyba, jis rinkodara, kurie pavertė juos garsiais. Tad pirminė mūsų idėja liko išsaugota.
Rodėte tą jų gyvenimo laikotarpį, kuris sutampa su 6-uoju ir 7-uoju dešimtmečiais. Kodėl Jus domino būtent šie metai?
L. K.: Tai buvo lūžio laikai. Periodas, kai Margaret iš pradžių gyveno lyg atsiskyrėlė, niekad neprisistatė kaip genialių savo paveikslų autorė, o paskui pagaliau prabilo pati, tapdama moterų išsilaisvinimo simboliu.
S. A.: Kuo daugiau sužinojome apie jų istoriją, tuo labiau prisirišome prie jos emocionaliai ir norėjome parodyti daugiau. Ilgai rašėme šį scenarijų. 2003-aisiais nuvykome į San Fransiską susipažinti su Margaret. Filmas sukurtas tik 2014 metais, tad matote – dailininkė buvo mums labai kantri ir turėjo ką papasakoti.
Bet kalbant rimtai: kodėl filmas buvo kuriamas taip ilgai?
S. A.: Ko gero, sunkumų kilo dėl jo žanro. Prodiuseriai skaitė dar tik scenarijaus apmatus ir manė, kad tai dar viena istorija apie menininką, dar viena stereotipinė biografija, pasakojimas apie ypatingą žmogų, pakeitusį kurią nors gyvenimo sritį. Tačiau mums rūpėjo būti aukščiau viso to. Nenorėjome dar vieno pretenzingo pasakojimo apie bohemos atstovą ir jo keistenybes. Norėjome Margaret istoriją papasakoti jos meno dvasia, vadinasi, sukurti filmą, kuris bus pramoga, bet kartu ir priartins prie žiūrovų vienos didžiausių šiuolaikinių menininkių gyvenimo įvykius. Keane darbai – tai jau sudėtinė populiariosios kultūros dalis, tad kaip būtume galėję apie ją papasakoti, jei ne jos kalba?
Jums iškilo sunkus uždavinys. Turėjote sukurti Walterio personažą, remdamiesi spaudos straipsniais ir Margaret pasakojimais.
S. A.: Peržiūrėjome visus prieinamus straipsnius, kuriuose jis kažkaip buvo paminėtas. Likusią informaciją mums turėjo suteikti Margaret, juk negalėjome sau leisti, kad Walterio personažo pagrindas būtų tik paskalos.
L. K.: Panašiai buvo ir su kitais aspektais, pavyzdžiui, Keane’ų ir jų dukters santykiais. Margaret turėjo atsakyti į daug klausimų, išaiškinti dalykus, kurie mums kėlė įtarimą. Būtent iš jos sužinojome, kad ji neturėjo jokių draugų, nes Walteris pasirūpino pašalinti juos iš Margaret gyvenimo.
S. A.: Sunkiausia buvo pasirinkti, apie ką pasakosime. Juk filme negalima pasakoti Margaret istorijos nuo tos akimirkos, kai ji gimsta, iki mūsų dienų. Reikia pasirinkti atspirties taškus. Žinoma, stengėmės sudėti į istoriją svarbiausius jos gyvenimo faktus, bet daugumą jų galima rasti enciklopedijoje. Tačiau joje nerasi emocijų, kurios ją jungė su dukterim ar su Walteriu. Todėl nusprendėme parodyti būtent jausmus. Walteris yra ne tik blogasis. Tai taip pat verslus, žavus vyriškis, kurį galima įsimylėti.
L. K.: Daugiausia tai Margaret nuopelnas, kuri dažnai kartojo, kad jei ne Walterio rinkodaros sugebėjimai, ji dabar nebūtų ten, kur yra. Ji įsitikinusi, kad Walterio rinkodaros strategija pavertė jos paveikslus garsiais, nors iš pradžių autorystė priklausė jam.
S. A.: Mums buvo svarbu, kad Walteris būtų spalvingas, žavus ir kerintis. Žiūrovas turi jį įsimylėti iš pat pradžių taip, kaip jį pamilo Margaret. Filmo pabaigoje Walteris nuoširdžiai tiki, kad yra geras žmogus, ir veikia ne tik dėl išskaičiavimo. Turėkite omenyje, kad visi filme jo duoti pažadai buvo išpildyti. Jis išgarsino jos meną, jie sulaukė sėkmės. Iš pradžių net atrodo, kad tai jis – pagrindinis filmo veikėjas. Taip įvyksta todėl, kad mes priėmėme Margaret požiūrį, juk ji iškart nesuvokia savo vaidmens. Ji įsižiūrėjusi į Walterį, tad jis – pirmame plane, ji – pasyvi. Amy Adams tai puikiai perteikė. Bet galiausia ateina lūžis. Margaret suvokia, kad Walteris ją išnaudoja.
L. K.: Kai Margaret tai suvokia, filmo tonas dreifuoja link Hitchcocko. Timas Burtonas panaudojo panašius triukus kaip ir saspenso meistras. Vieną akimirką herojei atrodo, kad ji nežino, su kuo praleido pastaruosius kelerius savo gyvenimo metus. Kad nepažįsta žmogaus, šalia kurio kasryt atsibunda. Ji yra spąstuose. „Didelės akys“ – vienas rimčiausių projektų Timo Burtono karjeroje.
Timas Burtonas garsėja dėmesiu detalėms.
L. K.: Timas dirbo prie šio projekto pirmiausia todėl, kad yra vizualus menininkas. Kas kitas galėtų papasakoti tapytojos istoriją, jei ne vaizdams ypač jautrus žmogus? Jei filmą būtų kūręs režisierius, kuriam svarbiausia žodžiai, nebūtume sutarę. Burtonui puikiai pavyko susieti dvi istorijas: menininkės Margaret ir moters Margaret gimimą.
